|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Parduoda dirbamą žemę Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.
Galioja iki: 2024-10-20 08:58:54
Parduoda atjunkytus paršelius. Tel. 0 614 11 665.
Galioja iki: 2024-10-20 14:10:20
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Mūsų rajone
|
|
|
Žmonių, atvykusių ekskursijoje pasiklausyti istoriko Benjamino Mašalaičio pasakojimo, sulaukta kur kas daugiau, nei tikėjosi Vinkšnupių dvaro savininkai.
Prieš įvykstant paskutiniam festivalio b‘ART renginiui Bartninkuose, netoliese esančio Vinkšnupių dvaro atstatymo komanda dar iki koncerto pasiūlė aplankyti po truputėlį atgimstančią sodybą.
Atvykusiųjų į nemokamą edukaciją buvo tikrai nemažai – sulaukta per šimtą žmonių. Prie dvaro būriavosi smalsuoliai, atvažiavę tiek iš Vilkaviškio krašto, tiek iš tolimesnių Lietuvos vietų.
Renginyje dalyvavo istorikas, muziejininkas, pedagogas bei knygų autorius Benjaminas Mašalaitis. Dovanodamas savo laiką jis nukėlė susirinkusiuosius į dvaro kūrimosi ir gyvavimo metus.
Šiuo metu dvarvietės teritorijoje – tik keli apgriuvę pastatai, kuriuos reikia restauruoti. O anuomet šiose žemėse buvo įsikūrę karingieji totoriai. Už narsą karo mūšiuose bei pagalbą lietuviams 1661 m. karalius Jonas Kazimieras jiems padovanojo Vinkšnupių kaimą. Dar ir šiandien totorių bendruomenės gyvavimą mena greta dvaro išlikusios senosios totorių kapinės, o dvaro atstatymo komanda nuoširdžiai džiaugiasi puikiais santykiais bei bendradarbiavimu su totorių bendruomene ir jos muftijumi.
XIX a. pabaigoje Vinkšnupiai atiteko lenkų kilmės dvarininkui Tomui Volskiui. Tai jis pradėjo statyti neogotikos ir neoklasicizmo stiliaus dvaro rūmus.
Prasidėjus sovietmečiui Vinkšnupių dvarininkai buvo ištremti į Sibirą, o žemė nacionalizuota. Dvaro rūmai buvo paversti daugiabučiu – juose įrengti 9 butai.
Kartos keitėsi, metai bėgo, Lietuva atgavo nepriklausomybę. Nors tikėtasi, kad dvaras bus prikeltas antram gyvenimui, 2008 m. pastatas buvo pripažintas avariniu ir įregistruotas kaip nekilnojamoji kultūros paveldo vertybė, priskirta Vilkaviškio rajono savivaldybei. Nuo 2009 m. Vinkšnupių dvarą buvo bandoma parduoti, tačiau pirkėjų taip ir neatsirado, o pastatai vis labiau nyko. Kol neatkreipė kaunietės Ritos Bieliauskaitės ir jos sesers Ramunės Mimienės dėmesio. Vinkšnupių apylinkės joms pažįstamos, giliai įsirėžusios į atmintį, mat čia buvo įsikūrę proseneliai ir seneliai. Kaip per ekskursiją sakė Rita, atvykusioms į Vinkšnupius joms vis sukirbėdavo mintis, jog visai netoli senelių namų stovi vienišas, apleistas dvaras. Pasidomėjusi moteris sužinojo, kad dvaras ieško šeimininkų. Nors rūmų būklė viduje buvo dar prastesnė nei išorėje, tai neatbaidė, o ir artimieji pritarė idėjai pirkti išskirtinį objektą. R. Bieliauskaitė sutelkė bendraminčius, pasiryžusius atstatyti unikalų, vienintelį Lietuvoje išlikusį totorių dvarą. Taip gimė VšĮ „Klasikos projektai“, kuri 2023 m. įsigijo sodybą.
Tai padaryti nebuvo lengva, nes dvarvietės valda buvo išparceliuota, todėl dvaro rūmus, po jais esančią žemę ir svirną reikėjo pirkti atskirai. Svirno savininkai sutiko jį parduoti. Tačiau sugrąžinti dvaro sodybai jos puošmeną – liepų alėją – kol kas nepavyksta: ūkininkai nenori parduoti derlingos žemės, kurioje anuomet vešėjo vaismedžių sodas. Vis dėlto bendraminčių komanda turi viziją dvarvietę atkurti su visa buvusia teritorija.
O darbų pakanka ir jau įsigytoje valdoje. Dvaro šeimininkams pirmiausia reikėjo pasirūpinti būtinaisiais rūmų remonto darbais, istoriniais tyrimais, prie kurių prisidėjo ir vietos gyventojai. Dvaro istoriją pavyko atkurti, dar laukia konstrukcijų bei architektūriniai tyrimai.
Kadangi atstatymo darbai yra be galo brangūs, naujieji dvaro šeimininkai nusprendė siekti dvarui valstybės saugomo objekto statuso. Jis padeda gauti daugiau paramos iš ES struktūrinių fondų. Vis dėlto ji tėra nedidelė reikalingos sumos dalis. Buvo įkurtas Vinkšnupių dvaro paramos fondas, kurio tikslas – skatinti neabejingus žmones prisidėti prie dvaro atstatymo darbų.
Entuziastų penketas turi viziją ne tik atstatyti sodybą – norima įkurti daugiakultūrinį totorių centrą, o svirne – amatininkų dirbtuves.
Kieme išklausę marijampoliečio istoriko B. Mašalaičio papasakotą išskirtinę dvaro istoriją, ekskursantai patraukė pasižvalgyti po rūmus ir svirną. Čia užvirė svečių diskusija su R. Bieliauskaite – visiems parūpo objekto ateitis. „Mūsų siekis – bendram tikslui suburti didelį ratą bendraminčių, įveiklinti dvarą“, – akcentavo komandai atstovavusi moteris.
Po netrumpos diskusijos vieni išskubėjo į namus, kiti – į b‘ART koncertą Bartninkuose, o smalsiausieji kartu su dvaro šeimininkais aplankė senąsias totorių kapines, ieškojo netoliese buvusios totorių mečetės pėdsakų.
Įdomu, kad susitikimą nejučia praturtino sovietmečiu dvare gyvenę vietiniai žmonės, kurie dalinosi savo vaikystės prisiminimais. Taip susirinkusieji galėjo palyginti per edukaciją rodytas tarpukariu padarytas sodybos nuotraukas su „dvaro vaikų“ gyvais prisiminimais ir su dabartiniu dvarvietės vaizdu.
Tapo akivaizdu, kad prarastų Vinkšnupių dvaro vertybių kur kas daugiau nei išlikusių, tačiau visi išsiskirstė su viltimi, jog unikalus Vilkaviškio rajono dvaras aktyvių ir ryžtingų žmonių dėka bus prikeltas naujam gyvenimui. Juolab kad entuziastai džiaugiasi sulaukiantys pagalbos iš Kalvarijos savivaldybėje veikiančio Tarprubežių bendruomenės centro, Bartninkų bendruomenės „Aista“ ir vietinės seniūnijos, palaiko ryšį su kaimynine Alksninės parapija.
Pagal savo veiklos sritis talkina ir profesionalai: Kultūros paveldo departamento, Vilkaviškio kultūros centro, Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojai, „Santakos“ žurnalistai.
„Mes atviri visiems pasiūlymams“, – komandos vardu visuomenei akcentavo R. Bieliauskaitė.
Paulina DOBILIAUSKAITĖ
Prieš įvykstant paskutiniam festivalio b‘ART renginiui Bartninkuose, netoliese esančio Vinkšnupių dvaro atstatymo komanda dar iki koncerto pasiūlė aplankyti po truputėlį atgimstančią sodybą. |
Atvykusiųjų į nemokamą edukaciją buvo tikrai nemažai – sulaukta per šimtą žmonių. Prie dvaro būriavosi smalsuoliai, atvažiavę tiek iš Vilkaviškio krašto, tiek iš tolimesnių Lietuvos vietų.
Renginyje dalyvavo istorikas, muziejininkas, pedagogas bei knygų autorius Benjaminas Mašalaitis. Dovanodamas savo laiką jis nukėlė susirinkusiuosius į dvaro kūrimosi ir gyvavimo metus.
Šiuo metu dvarvietės teritorijoje – tik keli apgriuvę pastatai, kuriuos reikia restauruoti. O anuomet šiose žemėse buvo įsikūrę karingieji totoriai. Už narsą karo mūšiuose bei pagalbą lietuviams 1661 m. karalius Jonas Kazimieras jiems padovanojo Vinkšnupių kaimą. Dar ir šiandien totorių bendruomenės gyvavimą mena greta dvaro išlikusios senosios totorių kapinės, o dvaro atstatymo komanda nuoširdžiai džiaugiasi puikiais santykiais bei bendradarbiavimu su totorių bendruomene ir jos muftijumi.
XIX a. pabaigoje Vinkšnupiai atiteko lenkų kilmės dvarininkui Tomui Volskiui. Tai jis pradėjo statyti neogotikos ir neoklasicizmo stiliaus dvaro rūmus.
Prasidėjus sovietmečiui Vinkšnupių dvarininkai buvo ištremti į Sibirą, o žemė nacionalizuota. Dvaro rūmai buvo paversti daugiabučiu – juose įrengti 9 butai.
Kartos keitėsi, metai bėgo, Lietuva atgavo nepriklausomybę. Nors tikėtasi, kad dvaras bus prikeltas antram gyvenimui, 2008 m. pastatas buvo pripažintas avariniu ir įregistruotas kaip nekilnojamoji kultūros paveldo vertybė, priskirta Vilkaviškio rajono savivaldybei. Nuo 2009 m. Vinkšnupių dvarą buvo bandoma parduoti, tačiau pirkėjų taip ir neatsirado, o pastatai vis labiau nyko. Kol neatkreipė kaunietės Ritos Bieliauskaitės ir jos sesers Ramunės Mimienės dėmesio. Vinkšnupių apylinkės joms pažįstamos, giliai įsirėžusios į atmintį, mat čia buvo įsikūrę proseneliai ir seneliai. Kaip per ekskursiją sakė Rita, atvykusioms į Vinkšnupius joms vis sukirbėdavo mintis, jog visai netoli senelių namų stovi vienišas, apleistas dvaras. Pasidomėjusi moteris sužinojo, kad dvaras ieško šeimininkų. Nors rūmų būklė viduje buvo dar prastesnė nei išorėje, tai neatbaidė, o ir artimieji pritarė idėjai pirkti išskirtinį objektą. R. Bieliauskaitė sutelkė bendraminčius, pasiryžusius atstatyti unikalų, vienintelį Lietuvoje išlikusį totorių dvarą. Taip gimė VšĮ „Klasikos projektai“, kuri 2023 m. įsigijo sodybą.
Tai padaryti nebuvo lengva, nes dvarvietės valda buvo išparceliuota, todėl dvaro rūmus, po jais esančią žemę ir svirną reikėjo pirkti atskirai. Svirno savininkai sutiko jį parduoti. Tačiau sugrąžinti dvaro sodybai jos puošmeną – liepų alėją – kol kas nepavyksta: ūkininkai nenori parduoti derlingos žemės, kurioje anuomet vešėjo vaismedžių sodas. Vis dėlto bendraminčių komanda turi viziją dvarvietę atkurti su visa buvusia teritorija.
O darbų pakanka ir jau įsigytoje valdoje. Dvaro šeimininkams pirmiausia reikėjo pasirūpinti būtinaisiais rūmų remonto darbais, istoriniais tyrimais, prie kurių prisidėjo ir vietos gyventojai. Dvaro istoriją pavyko atkurti, dar laukia konstrukcijų bei architektūriniai tyrimai.
Kadangi atstatymo darbai yra be galo brangūs, naujieji dvaro šeimininkai nusprendė siekti dvarui valstybės saugomo objekto statuso. Jis padeda gauti daugiau paramos iš ES struktūrinių fondų. Vis dėlto ji tėra nedidelė reikalingos sumos dalis. Buvo įkurtas Vinkšnupių dvaro paramos fondas, kurio tikslas – skatinti neabejingus žmones prisidėti prie dvaro atstatymo darbų.
Entuziastų penketas turi viziją ne tik atstatyti sodybą – norima įkurti daugiakultūrinį totorių centrą, o svirne – amatininkų dirbtuves.
Kieme išklausę marijampoliečio istoriko B. Mašalaičio papasakotą išskirtinę dvaro istoriją, ekskursantai patraukė pasižvalgyti po rūmus ir svirną. Čia užvirė svečių diskusija su R. Bieliauskaite – visiems parūpo objekto ateitis. „Mūsų siekis – bendram tikslui suburti didelį ratą bendraminčių, įveiklinti dvarą“, – akcentavo komandai atstovavusi moteris.
Po netrumpos diskusijos vieni išskubėjo į namus, kiti – į b‘ART koncertą Bartninkuose, o smalsiausieji kartu su dvaro šeimininkais aplankė senąsias totorių kapines, ieškojo netoliese buvusios totorių mečetės pėdsakų.
Įdomu, kad susitikimą nejučia praturtino sovietmečiu dvare gyvenę vietiniai žmonės, kurie dalinosi savo vaikystės prisiminimais. Taip susirinkusieji galėjo palyginti per edukaciją rodytas tarpukariu padarytas sodybos nuotraukas su „dvaro vaikų“ gyvais prisiminimais ir su dabartiniu dvarvietės vaizdu.
Tapo akivaizdu, kad prarastų Vinkšnupių dvaro vertybių kur kas daugiau nei išlikusių, tačiau visi išsiskirstė su viltimi, jog unikalus Vilkaviškio rajono dvaras aktyvių ir ryžtingų žmonių dėka bus prikeltas naujam gyvenimui. Juolab kad entuziastai džiaugiasi sulaukiantys pagalbos iš Kalvarijos savivaldybėje veikiančio Tarprubežių bendruomenės centro, Bartninkų bendruomenės „Aista“ ir vietinės seniūnijos, palaiko ryšį su kaimynine Alksninės parapija.
Pagal savo veiklos sritis talkina ir profesionalai: Kultūros paveldo departamento, Vilkaviškio kultūros centro, Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojai, „Santakos“ žurnalistai.
„Mes atviri visiems pasiūlymams“, – komandos vardu visuomenei akcentavo R. Bieliauskaitė.
Paulina DOBILIAUSKAITĖ
Publikuota: 2024-08-06 11:31:15
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Laukia nuožmi kova: susirungs A. Butkevičius ir J. Juškauskas * Seniausia neformaliojo ugdymo įstaiga atšventė du jubiliejus
* Žolininkė Jūratė: „Reikia suderinti tiek tradicinę, tiek netradicinę mediciną“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|