Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kūryba

---

Naujajam romanui Skirmantė Rugsėjis pasirinko senuosius laikus.

Leidėjų nuotr.

Skirmantės Rugsėjis alternatyviosios istorijos romanas „Nenuorama“ – trečioji jos knyga. Ji pasakoja apie tris galingas XVII amžiaus Lietuvos didikų šeimas, kuriose – ir užginta meilė, ir niūrios paslaptys, ir mirtina klasta. Grafaitė Arvilė kratosi aukštuomenei derančio rafinuoto elgesio ir nevengia bendrauti su prasčiokais. Iš nelaisvės Rusijoje grįžusio grafo patikėtinio Raigardo laukia tikros staigmenos – išaugusi nutrūktgalvė grafaitė medžioja bučinius, o jos tėvas rezga sąmokslą prieš naująjį karalių. Apie knygą ir rašytoją – jos duotame interviu.

– Kas lėmė, kad pasirinkote Skirmantės Rugsėjis slapyvardį?

– Gimiau rugsėjo mėnesį, o jis dar žinomas kaip darbymečio laikas – iš laukų imamas derlius, prasideda mokslai. Iš prigimties esu darbšti, taigi, šis mėnuo puikiai mane atspindi. Be to, man nėra nieko gražiau už besibaigiančią vasarą, kai stiprūs karščiai atslūgsta, o dienos dažnai dar saulėtos.

– Nuo ko prasidėjo jūsų rašymas? Ar skaitytoja tapo rašytoja?

– Knygas skaityti išmokau ketverių, matyt, todėl, kad jas be galo mylėjo mano tėvai. Namie turėjome nemažą biblioteką, o aš, perskaičiusi visas vaikiškas knygeles, paslapčia ėmiau skolintis ir kitokią literatūrą – detektyvus, klasiką, netgi sudėtingus Remarque’o kūrinius. Skaitydavau juos po keletą kartų, bandydama perprasti. Taigi, pirmiausia buvau skaitytoja, o vėliau, mokykloje, supratau, kad man gerai sekasi rašyti. Kartą klasės auklėtoja paskatino parašyti apsakymą. Pamėginau, labai patiko, buvau gal 14–15 metų.

– Dirbate reabilitacijos ligoninėje, kur nemažai įkvepiančių istorijų. Ar esate kurią panaudojusi savo knygose?

– Kartais svarstau, kad reikėtų parašyti dokumentinę knygą, nes informacijos per 10 ligoninėje praleistų metų prikaupiau nemažai. Pas mus gydomi psichologinių ir psichinių traumų patyrę žmonės, mėginame juos grąžinti į namus, integruoti į gyvenimą. Yra čia visko – ir įkvepiančių istorijų, ir nusivylimų, ir šokiruojančių akimirkų. Tačiau darbo sutartis mus įpareigoja tų istorijų neviešinti, taigi, knygos idėja ir lieka mintyse. Meilės romanams ligoninės istorijų nepanaudosi, bet jei rašyčiau kito žanro kūrinį, manau, darbe nesunkiai rasčiau prototipų.

– „Nenuorama“ – šviesus kūrinys, rodos, jis ne visai dera su jūsų darbu?

– Meilės romanai yra pramoginiai, greito vartojimo kūriniai, kurie ir turėtų būti šviesūs, kviečiantys skaitytojus svajoti, šypsotis, atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos. Jie – tarsi šiltas arbatos puodelis lietingą dieną: sušilai ir pamiršai, tačiau tą akimirką knyga savo paskirtį atliko. Rašydama „Nenuoramą“ norėjau, kad knyga tokia ir būtų – verstų šypsotis, kilstelėti antakius, kai veikėjai paikai elgiasi, pakutenti emocijas. Iš atsiliepimų matau, kad pavyko, veikėja skaitytojus palietė, o man labai svarbu, kad personažas neliktų tuščias ir nepastebėtas.

– Paauglystėje autostopu apkeliavote visą Lietuvą. Kokių potyrių jums suteikia kelionės?

– Paauglystėje keliavau autostopu, nes kitaip keliauti neturėjau pinigų, jokia paslaptis – augau probleminėje šeimoje, savaitgalio išvykos tapdavo terapija, būdu pažinti pasaulį, atrasti save. Tekdavo daug vaikščioti pėsčiomis, neturėdavome telefonų, žemėlapių, o nakvynės palapinėse prie lauželio taip ir liko vienu smagiausių prisiminimų.

Po kelionių, kaip per pagirias, jautiesi apdujęs, visiškai paveiktas pamatytų vietų, sutiktų žmonių, pasikeitęs. Kelionės man buvo kaip narkotikas – norėjosi dar ir dar. Vienas mano didžiausių nusivylimų, kai atvykau į Jungtinę Karalystę, buvo suvokimas, kad čia autostopu keliauti negalima. Dabar keliaujame su šeima, tvarkingai, palapines pakeitė viešbučiai, bet viliuosi, jog tada, kai dukra užaugs, vėl galėsiu skirti laiko ilgesnėms kelionėms turistų nenudrengtais maršrutais.

– Esate įkūrusi biblioteką Anglijos lietuviams. Ar svetur žmonės vis dar skaito lietuviškai?

– Žmonės noriai skaito lietuviškas knygas. Jungtinė Karalystė turi stiprią lietuvių bendruomenę, čia veikia didelis knygynas, keli mažesni, aktyvios knygų mainų ir pardavimo grupės, merginos nuoširdžios, buriasi į susitikimus, rekomenduoja viena kitai knygas. Mano tikslas – suteikti skaitymo džiaugsmą tiems, kas neišgali nusipirkti naujų knygų. Be abejo, nemaža dalis bando skaityti ir skaito angliškai, bet dauguma mieliau renkasi lietuvišką knygą, ieško jų ir savo mažiesiems. Džiaugiuosi prisidėdama, kad lietuviai nepamirštų gimtosios kalbos.

– Kodėl savo romanui pasirinkote ne dabartį, o senuosius laikus?

– Esu išmėginusi įvairius žanrus, rašiau apie skirtingus laikotarpius, mėgstu mesti sau iššūkį ir rašyti tai, ko dar nesu bandžiusi. Todėl ir pasirinkau senovę. Tačiau šalia to fakto senieji laikai man iš tiesų patinka, o istorinius romanus (taip pat ir meilės) mielai skaitau.

– Kaip knygoje sekėsi suderinti realius įvykius ir išgalvotą istoriją?

– Iš realių įvykių pasiėmiau tik tai, ko man reikėjo, visa kita – fantazija. Alternatyviosios istorijos žanras Lietuvoje mažai išmėgintas, sulaukiu komentarų, mano kūrinį bando įvertinti kaip istorinį, lygina su kitais istoriniais romanais. Rodos, ne visada suvokiama, kad į alternatyviąją istoriją nereikia žiūrėti pernelyg rimtai. Rašymo procesas man patiko, manau, ateityje prie šio žanro dar tikrai grįšiu.

Naują kūrinį planuoju pradėti sausio pabaigoje. Greičiausiai tai bus dar vienas istorinis meilės romanas.



Laisvė RADZEVIČIENĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---