|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Kūryba
Rašytoja Ilona Ežerinytė pakartotinai išleido savo romaną „Sutikti eidą“.Leidėjų nuotr.
– Ką reiškia prisiminti savo seną knygą? Ar nenusivylėte ją perskaičiusi iš naujo? – Aš jos iš naujo neskaičiau. Peržvelgiau tik tas vietas, kurias pažymėjo redaktorė, – knyga buvo dar kartą redaguojama. Leidykla klausė, ar noriu ką taisyti, keisti siužetą, bet aš prašiau viską palikti taip, kaip buvo. Ne dėl to, kad neva tobulai parašiau ir nėra ką tobulinti, o todėl, kad nenoriu klastoti praeities. Knygoje viskas likę taip, kaip buvo parašyta 2016-aisiais. Iš pradžių net viršelį norėjau pasilikti tą patį, bet dabar labai džiaugiuosi, kad knyga pasirodė su nauju veidu. Viršelis svarbus ne tik dėl to, kad pagal jį nemažai žmonių renkasi knygas, – jis yra tarsi pirmasis knygos puslapis: perskaitai jį ir jau su tam tikru lūkesčiu neri į istoriją. Naujas viršelis tarsi atjaunino knygą, pritaikė ją kitai paauglių kartai. – Kaip manote, kodėl geros knygos nesensta? – Pasaulio istorija rodo, kad žmogaus esmė mažai keičiasi. Eina šimtmečiai, bet žmogų domina tie patys dalykai: savęs paieškos, būties prasmės, teisybės, bendrumo ir meilės poreikis. Gera knyga yra knyga apie mane. Kitaip sakant, žmogus kiekvienoje knygoje ieško savęs. Neturiu galvoje, kad skaitytojas būtinai siekia susitapatinti su veikėju ar atpažinti pasakojimo laiką, vietas, tiesiog kažkas iš knygos turi ataidėti tavyje. Jei knygoje bus amžinų dalykų, ji nepasens. – Vis girdžiu, kad šiandienos paaugliai nebenori, nebemoka, nebeturi laiko svajoti. – Ir nori, ir moka, ir turi laiko. Nėra nesvajojančių paauglių. Bet susitarkime, ką vadinsime svajonėmis – ateities planus ar galimą rytojaus vakarėlio scenarijų. Vienos svajonės turi daugiau galimybių išsipildyti, kitos – jokių. Svajonė yra tik pirmasis sudėtingo proceso etapas. Antrasis – imtis veiksmo. Tas svajones, kurios per ilgai užsilieka galvoje, mes vadiname tuščiomis. Jos atima ryžtą, valią, augina nesėkmės baimę ir neleidžia žmogui bręsti. O tos svajonės, kurios gamina veiksmo energiją, yra kuo nuostabiausios, nemanau, kad jos atima. Jos duoda. – Jūsų knygos personažas eidas – tobulybės įsikūnijimas, tai tarsi žmogus, kokį šalia norėtume turėti kiekvienas. – Mes reikalaujame iš šalia esančiųjų būti eidais ir taip keliaujame tiesiai į santykių pragarą. Ko nors laukti iš kitų yra kvaila. Viename susitikime su paaugliais neuromokslininkė Urtė Neniškytė labai gražiai jiems paaiškino, kas yra laimė. „Laimė – tai realybė minus lūkesčiai“, – ji sakė. Tiksliau ir nepasakysi. Taigi neverta laukti, kol tavo kelyje pasitaikys eidas ir nušvies nykų gyvenimą savo spindulinga šviesa. Gal geriau pačiam stengtis tapti eidu? Platonas, kuris geranoriškai man paskolino savo terminą „eidos“, kalba apie grynąsias idėjas. Jei sakyčiau: įsivaizduokite gražią nosį, jūs ją įsivaizduotumėte, tarkime, riestą, o man graži nosis gal kumpa. Bet mūsų tikrovėje žmogus negali būti ir riesta, ir kumpa nosimi vienu metu, jis gali būti tik vienaip gražus. Idėjų pasaulyje ir jūsų, ir mano grožio supratimas gali egzistuoti kartu kaip grožio „eidos“, visi grožiai kartu. Nestudijavau filosofijos, Platoną čia laisvai interpretuoju, mėgindama paaiškinti savo knygos idėją. Bet labai gražiai man skamba pats žodis „eidos“. – „Sutikti eidą“ susirinko nemažai premijų, vos pasirodžiusios Jūsų knygos iškart patenka į skaitomiausių ir perkamiausių leidinių sąrašų viršūnes. Ar tai Jūsų, pedagogės, profesija leidžia taip gerai pažinti vaikų ir paauglių pasaulį? – Viena vertus, taip, mokytojas yra arti vaikų ir paauglių, kita vertus, jei tai būtų pagrindinė kūrybos sąlyga, daugelis mokytojų rašytų knygas. Vis dėlto tarp rašytojystės ir mokytojystės yra vienas bendras dalykas – noras dalytis. Jau nedirbu mokykloje, bet dar būna – pamatau ką įdomaus, pirma mintis: reikės pasakyti mokiniams! Paskui tik susivokiu – kokiems mokiniams? Tu nebeturi jų. Tada tuos gražius ir svarbius dalykus sudedu į knygą. Ir jie turbūt kažkaip suveikia. – Rašyti pradėjote gana vėlai. Ar tai reiškia, kad visą tą laiką kaupėte patirtį, idėjas ir mintis, kurias norėtumėte perduoti viešai? Galbūt – net nesąmoningai? – Nežinojau, kad rašysiu knygas, nemaniau, kad galiu. Dėsčiau literatūrą, tad buvau skaičiusi daugybę rašytojų biografijų – jie visi ir jos visos buvo ypatingi, ypatingos. Jų gyvenime įvykdavo stulbinamų sutapimų, netikėtų dalykų, iškildavo pranašiškų ženklų, kurie bylojo, kad štai šitam žmogui lemta kita dalia. O aš niekada niekuo neišsiskyriau, nebent bjauriu charakteriu. Per daug buvau skaičiusi gerų knygų, kad galvočiau, jog ir aš galiu taip sukurti. Rašyti man patiko, bet rašyti sau, apie save. Rašymas buvo mano terapija ir prieglobstis. Tiesiog vieną kartą tokiai mažai mergaitei sukūriau pasaką – gimtadienio dovaną. Ją perskaitė daugiau žmonių. Tarp jų buvo ir susijusių su literatūra. Sako, neblogai rašai, pabandyk sukurti dar ką nors. Pabandžiau. Štai tokia istorija. O kad į knygas sueina visos sukauptos idėjos ir mintys, tai juk taip, nė vienas rašytojas net norėdamas negali išsiginti savo patirties. Laisvė RADZEVIČIENĖ Publikuota: 2024-08-13 11:11:43 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Vilkaviškio kalėdinė eglutė sutvisko auksu * Mero ir verslo pusryčiai: rodikliai, iššūkiai, problemos * Savanoriauti punkte senjores atvedė gyvenimo prasmės siekis Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|