|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Vilkaviškyje parduoda bulves ir alijošių. Tel. 0 658 13 757.Galioja iki: 2024-12-20 10:53:18
Moteris ieško darbo. Tel. 0 658 13 757.
Galioja iki: 2024-12-20 10:54:01
Parduoda gyvas žąsis (30 Eur už vnt.) ir antis (15 Eur už vnt.). Tel. 0 611 00 181.
Galioja iki: 2024-12-20 10:54:49
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kūryba
|
|
|
Inos Les romane „Paskutinis pavasaris“ daug santykių ir psichologijos.
Leidėjų nuotr.
Ne taip seniai Danijoje gyvenanti psichologė Janina Lesnickienė, arba Ina Les, atsivertė seną, dar studijų metais pradėtą užrašų knygelę, kurioje buvo toks įrašas: „Norėčiau kada nors parašyti psichologinį romaną apie vyrų ir moterų santykius.“ Atrodo, jos noras bus išsipildęs: Lietuvos skaitytojus pasiekė Inos Les romanas „Paskutinis pavasaris“. Jame daug santykių ir psichologijos. Romane mezgama klaipėdietės studentės Joanos ir bendrabučio interneto administratoriaus Mariaus, kuriam vaikystėje diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, meilės istorija. Pakalbinome knygos autorę.
– Pati studijų metais esu gyvenusi bendrabutyje, galiu patvirtinti, kad knygoje taikliai aprašėte, kas ten vyksta.
– Kaip ir knygos veikėja, studijuoti į sostinę atvykau iš Klaipėdos, taigi, Vilnius saugo labai daug mano jaunystės prisiminimų. Studijavau tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, knygoje atsirado daug prisiminimų iš bendrabučio.
– Detalės gana tikslios – kepta duona ir alus, vaikščiojimai iš kambario į kambarį, koridoriai, bendros virtuvės... Kas jums liko iš to laiko?
– Nostalgija. Tuo momentu, kai ten gyveni, nė nesuvoki, kad tai – vienas smagiausių gyvenimo laikotarpių. Netiki net tada, kai kažkas tai mėgina pasakyti, ir tik atsisukęs atgal įvertini laisvę, nerūpestingumą, kuriuos turėjai. Fantastiški bendrystės, draugystės jausmai, kai niekada nesi vienas. Kai tavęs laukia už vienų ar kitų durų, kai tau visada pasiūlo kavos, maisto ar surengia suneštinį vakarėlį. Ilgiuosi tų dienų...
– Pagrindinė knygos veikėja Joana kažkuria prasme atspindi jūsų pasaulėžiūrą, o iš kur atėjo kiti romano herojai?
– Daugelis rašytojų, kurdami personažus, surenka kadaise sutiktų, matytų, pažintų žmonių bruožus. Iš vieno vieną savybę paimi, iš kito – kitą. Kai kurie personažai – mano fantazijos vaisius, tačiau tam tikros jų savybės ar net frazės atkeliavo iš tikrų žmonių. Skaitytojai labiausiai nori žinoti apie Marių, atsakau, kad jis – išgalvotas, man turėjo būti smagu jį aprašinėti.
– Na, išduokite, kiek Jūsų vyro savybių jis turi?
– Nemažai. Jo itin tvirtas sąžiningumo jausmas, jis atviras ir nuoširdus. Turiu pasakyti, kad būtent šie būdo bruožai mane nustebino, kai sutikau savo vyrą. Niekada nebuvau susidūrusi su žmogumi, gebančiu atvirai kalbėti apie viską. Labai norėjau, kad knygoje ir Marius Joaną šito išmokytų, taigi, pasiskolinau šią būdo ypatybę iš savo vyro.
– Knygą prie šių dienų priartina tai, kad pagrindinis jos herojus turi ADHD – dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą. Vargu ar prieš 15 metų kas apie tokį sutrikimą kalbėjo...
– Rašydama knygą „Paskutinis pavasaris“ pasidomėjau, kada Lietuvoje šis sutrikimas diagnozuotas pirmąjį kartą, – kažkur devintajame dešimtmetyje. Kol dar gyvenome Lietuvoje, dirbau vaikų psichologe, teko susidurti su šį sindromą turinčiais vaikais. Man visada norisi kalbėti apie tai, apie ką žmonės mažiau kalba, supažindinti skaitytojus su šiuo sutrikimu. Galbūt toks mano tikslas – perduoti tam tikras žinutes, edukuoti skaitytojus.
Būdama studentė rašiau dienoraštį, žymėjausi jame linksmus įvykius, vakarėliuose nugirstas frazes, tačiau vėliau rašymą užmečiau – reikėjo baigti magistro studijas, atsirado šeima, vaikas.
Mintis apie knygą grįžo per karantiną. Prisipažinsiu, ją įkvėpė mudviejų su vyru istorija – susitikome dar tada, kai abu turėjome antrąsias puses ir ilgalaikius santykius. Pamatę vienas kitą įsimylėjome, nebuvo labai lengva visiškai pakeisti savo gyvenimus. Aprašinėdama knygos istoriją patyriau daug gražių akimirkų.
– Su vyru susitikote Vilniuje?
– Mudu gyvenome tame pačiame bendrabutyje, jis buvo mūsų interneto administratorius. Kartą užėjo į mano kambarį, susipažinome, tikrai abu nemanėme, kad įsimylėsime, prasilenkdavome koridoriuose, paskui tapome draugais, o vieną dieną supratome, kad mylime vienas kitą. Mano knygos personažė Joana išgyvena visas abejones ir kančias, kurias aš išgyvenau. Skaitytojai man sako, kad juos toks neapsisprendimas erzina, bet aš taip ir norėjau – juk mes taip dažnai save tramdome – matome, kad bus geriau, bet nedrįstame apsispręsti, randame daugybę priežasčių, kodėl to nedaryti. Iš tiesų, jei pažiūrėtume į save tokius iš šono, gal irgi suirztume.
– Kiek metų gyvenate Danijoje?
– Užvakar buvo lygiai šešeri metai, kai čia atvykome su sūnumi. Iš pradžių Danijoje įsikūrė vyras, mes abu Lietuvoje dirbome mokytojais. Kad ir kaip būtų gaila, dirbdami savo svajonių darbus, nesugebėjome pragyventi, todėl išvažiavome. Baimių naujoje šalyje buvo daug, tačiau viskas klostėsi, po kelerių metų gimė antrasis sūnus, vaikams Danijoje augti gera, o ir mes patys jaučiame vietinių pagarbą. Savo karjerą pradėjusi sandėlyje, šiandien esu vertėja, verčiu iš danų kalbos į anglų, lietuvių, rusų. Vyras pradžioje dirbo mokytojo asistentu, vėliau įkūrė nuosavą įmonę. Tikrai jaučiamės laimingi.
– Negalvojate versti knygų?
– Tikrai turiu tokią svajonę, norėčiau versti grožinę literatūrą, man patiktų, bet kol kas dar nesu tikra, ar užtektinai kalbą moku. Tikiuosi, kai dar kokius ketverius metus pastudijuosiu, jau galėsiu.
– Atrodo, kad rašymas lietuvių kalba yra tarsi gija, jungianti Jus su gimtine...
– Myliu lietuvių kalbą, man atrodo, kad ji labai turtinga, rašydama renku rečiau vartojamus žodžius. Man patinka, kai tekstas liejasi, jis išties sujungia su Lietuva. Pasiilgstu jos. Kad ir kaip smagu Danijoje gyventi, kad ir kokius stiprius ryšius čia būtum sukūrusi, vis tiek širdis – gimtinėje.
Tiesą sakant, nežinau, kuri kalba yra mano gimtoji – tėtis lietuvis, iki trejų metų augau Rusijoje, o mama rusė. Dabar lietuvių kalbą esu įvaldžiusi geriau nei rusų, tos kitos, savo giminės pusės, gyvenančios bveik prie Japonijos, aš beveik nepažįstu.
– Vertėjos darbas, turbūt, atneša daug įdomių istorijų?
– Atneša, bet mane saisto priesaika neatskleisti, ką esu sužinojusi. Tačiau idėjų vis tiek prisigaudau. Kartais žmonėms nutinka tokių dalykų, kad juos išgirdęs tik purtytum galvą – ne, ne, gyvenime taip nebūna, tik romanuose.
– Ar antroji Jūsų knyga taip pat bus meilės romanas?
– Rašau apie šeimą, kuri išsiskyrė neatlaikiusi išmėginimų. Tai meilės istorija apie tai, kaip skauda. Dirbdama psichologe dalyvavau tėvų, auginančių autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, grupėje. Tėvai joje dalydavosi savo išgyvenimais, klausant jų skaudėdavo širdį. Nusprendžiau parašyti apie tai, ką reiškia auginti kitokį vaiką, ką tokioje situacijoje išgyvena moteris, nes dažniausiai ji paliekama viena. „Paskutinis pavasaris“ labai linksma knyga, pasakojanti apie studijų laikus, pirmąją meilę, antroji knyga pasakoja apie kitą amžiaus tarpsnį, apie trisdešimtmečius ir vyresnius, kurie patiria daug sunkesnių išmėginimų. Tačiau ir čia be šviesos ir humoro neapsieisiu.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Ne taip seniai Danijoje gyvenanti psichologė Janina Lesnickienė, arba Ina Les, atsivertė seną, dar studijų metais pradėtą užrašų knygelę, kurioje buvo toks įrašas: „Norėčiau kada nors parašyti psichologinį romaną apie vyrų ir moterų santykius.“ Atrodo, jos noras bus išsipildęs: Lietuvos skaitytojus pasiekė Inos Les romanas „Paskutinis pavasaris“. Jame daug santykių ir psichologijos. Romane mezgama klaipėdietės studentės Joanos ir bendrabučio interneto administratoriaus Mariaus, kuriam vaikystėje diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, meilės istorija. Pakalbinome knygos autorę. |
– Pati studijų metais esu gyvenusi bendrabutyje, galiu patvirtinti, kad knygoje taikliai aprašėte, kas ten vyksta.
– Kaip ir knygos veikėja, studijuoti į sostinę atvykau iš Klaipėdos, taigi, Vilnius saugo labai daug mano jaunystės prisiminimų. Studijavau tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete, knygoje atsirado daug prisiminimų iš bendrabučio.
– Detalės gana tikslios – kepta duona ir alus, vaikščiojimai iš kambario į kambarį, koridoriai, bendros virtuvės... Kas jums liko iš to laiko?
– Nostalgija. Tuo momentu, kai ten gyveni, nė nesuvoki, kad tai – vienas smagiausių gyvenimo laikotarpių. Netiki net tada, kai kažkas tai mėgina pasakyti, ir tik atsisukęs atgal įvertini laisvę, nerūpestingumą, kuriuos turėjai. Fantastiški bendrystės, draugystės jausmai, kai niekada nesi vienas. Kai tavęs laukia už vienų ar kitų durų, kai tau visada pasiūlo kavos, maisto ar surengia suneštinį vakarėlį. Ilgiuosi tų dienų...
– Pagrindinė knygos veikėja Joana kažkuria prasme atspindi jūsų pasaulėžiūrą, o iš kur atėjo kiti romano herojai?
– Daugelis rašytojų, kurdami personažus, surenka kadaise sutiktų, matytų, pažintų žmonių bruožus. Iš vieno vieną savybę paimi, iš kito – kitą. Kai kurie personažai – mano fantazijos vaisius, tačiau tam tikros jų savybės ar net frazės atkeliavo iš tikrų žmonių. Skaitytojai labiausiai nori žinoti apie Marių, atsakau, kad jis – išgalvotas, man turėjo būti smagu jį aprašinėti.
– Na, išduokite, kiek Jūsų vyro savybių jis turi?
– Nemažai. Jo itin tvirtas sąžiningumo jausmas, jis atviras ir nuoširdus. Turiu pasakyti, kad būtent šie būdo bruožai mane nustebino, kai sutikau savo vyrą. Niekada nebuvau susidūrusi su žmogumi, gebančiu atvirai kalbėti apie viską. Labai norėjau, kad knygoje ir Marius Joaną šito išmokytų, taigi, pasiskolinau šią būdo ypatybę iš savo vyro.
– Knygą prie šių dienų priartina tai, kad pagrindinis jos herojus turi ADHD – dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą. Vargu ar prieš 15 metų kas apie tokį sutrikimą kalbėjo...
– Rašydama knygą „Paskutinis pavasaris“ pasidomėjau, kada Lietuvoje šis sutrikimas diagnozuotas pirmąjį kartą, – kažkur devintajame dešimtmetyje. Kol dar gyvenome Lietuvoje, dirbau vaikų psichologe, teko susidurti su šį sindromą turinčiais vaikais. Man visada norisi kalbėti apie tai, apie ką žmonės mažiau kalba, supažindinti skaitytojus su šiuo sutrikimu. Galbūt toks mano tikslas – perduoti tam tikras žinutes, edukuoti skaitytojus.
Būdama studentė rašiau dienoraštį, žymėjausi jame linksmus įvykius, vakarėliuose nugirstas frazes, tačiau vėliau rašymą užmečiau – reikėjo baigti magistro studijas, atsirado šeima, vaikas.
Mintis apie knygą grįžo per karantiną. Prisipažinsiu, ją įkvėpė mudviejų su vyru istorija – susitikome dar tada, kai abu turėjome antrąsias puses ir ilgalaikius santykius. Pamatę vienas kitą įsimylėjome, nebuvo labai lengva visiškai pakeisti savo gyvenimus. Aprašinėdama knygos istoriją patyriau daug gražių akimirkų.
– Su vyru susitikote Vilniuje?
– Mudu gyvenome tame pačiame bendrabutyje, jis buvo mūsų interneto administratorius. Kartą užėjo į mano kambarį, susipažinome, tikrai abu nemanėme, kad įsimylėsime, prasilenkdavome koridoriuose, paskui tapome draugais, o vieną dieną supratome, kad mylime vienas kitą. Mano knygos personažė Joana išgyvena visas abejones ir kančias, kurias aš išgyvenau. Skaitytojai man sako, kad juos toks neapsisprendimas erzina, bet aš taip ir norėjau – juk mes taip dažnai save tramdome – matome, kad bus geriau, bet nedrįstame apsispręsti, randame daugybę priežasčių, kodėl to nedaryti. Iš tiesų, jei pažiūrėtume į save tokius iš šono, gal irgi suirztume.
– Kiek metų gyvenate Danijoje?
– Užvakar buvo lygiai šešeri metai, kai čia atvykome su sūnumi. Iš pradžių Danijoje įsikūrė vyras, mes abu Lietuvoje dirbome mokytojais. Kad ir kaip būtų gaila, dirbdami savo svajonių darbus, nesugebėjome pragyventi, todėl išvažiavome. Baimių naujoje šalyje buvo daug, tačiau viskas klostėsi, po kelerių metų gimė antrasis sūnus, vaikams Danijoje augti gera, o ir mes patys jaučiame vietinių pagarbą. Savo karjerą pradėjusi sandėlyje, šiandien esu vertėja, verčiu iš danų kalbos į anglų, lietuvių, rusų. Vyras pradžioje dirbo mokytojo asistentu, vėliau įkūrė nuosavą įmonę. Tikrai jaučiamės laimingi.
– Negalvojate versti knygų?
– Tikrai turiu tokią svajonę, norėčiau versti grožinę literatūrą, man patiktų, bet kol kas dar nesu tikra, ar užtektinai kalbą moku. Tikiuosi, kai dar kokius ketverius metus pastudijuosiu, jau galėsiu.
– Atrodo, kad rašymas lietuvių kalba yra tarsi gija, jungianti Jus su gimtine...
– Myliu lietuvių kalbą, man atrodo, kad ji labai turtinga, rašydama renku rečiau vartojamus žodžius. Man patinka, kai tekstas liejasi, jis išties sujungia su Lietuva. Pasiilgstu jos. Kad ir kaip smagu Danijoje gyventi, kad ir kokius stiprius ryšius čia būtum sukūrusi, vis tiek širdis – gimtinėje.
Tiesą sakant, nežinau, kuri kalba yra mano gimtoji – tėtis lietuvis, iki trejų metų augau Rusijoje, o mama rusė. Dabar lietuvių kalbą esu įvaldžiusi geriau nei rusų, tos kitos, savo giminės pusės, gyvenančios bveik prie Japonijos, aš beveik nepažįstu.
– Vertėjos darbas, turbūt, atneša daug įdomių istorijų?
– Atneša, bet mane saisto priesaika neatskleisti, ką esu sužinojusi. Tačiau idėjų vis tiek prisigaudau. Kartais žmonėms nutinka tokių dalykų, kad juos išgirdęs tik purtytum galvą – ne, ne, gyvenime taip nebūna, tik romanuose.
– Ar antroji Jūsų knyga taip pat bus meilės romanas?
– Rašau apie šeimą, kuri išsiskyrė neatlaikiusi išmėginimų. Tai meilės istorija apie tai, kaip skauda. Dirbdama psichologe dalyvavau tėvų, auginančių autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, grupėje. Tėvai joje dalydavosi savo išgyvenimais, klausant jų skaudėdavo širdį. Nusprendžiau parašyti apie tai, ką reiškia auginti kitokį vaiką, ką tokioje situacijoje išgyvena moteris, nes dažniausiai ji paliekama viena. „Paskutinis pavasaris“ labai linksma knyga, pasakojanti apie studijų laikus, pirmąją meilę, antroji knyga pasakoja apie kitą amžiaus tarpsnį, apie trisdešimtmečius ir vyresnius, kurie patiria daug sunkesnių išmėginimų. Tačiau ir čia be šviesos ir humoro neapsieisiu.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Publikuota: 2024-08-19 10:46:45
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Vilkaviškio kalėdinė eglutė sutvisko auksu * Mero ir verslo pusryčiai: rodikliai, iššūkiai, problemos
* Savanoriauti punkte senjores atvedė gyvenimo prasmės siekis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?
Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|