|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Parduoda dirbamą žemę Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.
Galioja iki: 2024-10-20 08:58:54
Parduoda atjunkytus paršelius. Tel. 0 614 11 665.
Galioja iki: 2024-10-20 14:10:20
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2024-08-19 16:07
|
|
|
Popas Pavelas Kuzas, kurį okupantai buvo įtraukę į likviduotinų asmenų sąrašą, šventina fronto kariams skirtas mašinas.
Autoriaus nuotr.
„Visi mano parapijiečiai yra rusakalbiai. Jeigu imčiau mišias laikyti ukrainietiškai, dauguma išsilakstytų. Be to, Maskva į mūsų darbą nesikiša, ir apie politiką bažnyčioje nekalbame“, – taip Charkive aiškino 58-erių stačiatikių vienuolis, archimandritas Nikodimas Sylko.
Kremliaus per daug nekaltina
Su vienuoliu N. Sylko susipažinau karo pradžioje, prieš pustrečių metų, kai Charkivą okupantai buvo apsupę ir įnirtingai bombardavo siekdami užimti. Mieste buvo užsidariusios beveik visos parduotuvės, ir žmonės maisto prašyti ėjo į bažnyčias, nes ten jo atveždavo savanoriai iš kitų regionų.
N. Sylko dirbo arčiausiai viešbučio esančioje cerkvėje, tad eidamas pro šalį kartą ryžausi užkalbinti vienuolį ir kai kuriuos parapijiečius. Pastarieji neslėpė nustebimo ir pasipiktinimo, kad juos, rusakalbius, puola ir žudo Rusijos kariai. Vienuolis irgi baisėjosi karu, tačiau kaltininkais vadino ne tiek Kremlių, kiek žmonių nusisukimą nuo Dievo.
Nuo to laiko maždaug kas pusmetį užeinu pas vienuolį pasisveikinti ir trumpai šnektelėti. Sužinojau, kad parapijiečiai renka ir veža paramą Ukrainos kariams, tačiau perka ne ginklus, o maisto produktus ir rūbus. Vienuolio klausiau, kodėl jo vadovaujama cerkvė tebėra pavaldi Maskvai, o ne Kyjivui. Tada ir išgirdau paaiškinimą, jog priešingu atveju parapijiečiai išsilakstytų, o cerkvė į politiką nesikiša.
Būsimas šventikas cerkvės nelankė
„Visų Maskvai pavaldžių cerkvių vadovai panašiai teisinasi, nors iš tiesų bijo užrūstinti rėmėjus ir nenori prarasti pajamų. Rytų Ukrainoje tie dvasininkai, kurie dirbo Maskvai pavaldžiose cerkvėse, gyveno sočiai, o tokie kaip aš visada kentėme nepriteklių“, – pasakojo šventikas Olegas Kozubas.
56 metų vyriškis vadovauja nedidelei medinei Šv. Mykolo cerkvei, esančiai vos 15 km nuo Lipcų fronto linijos. Pirmą karo dieną Olegas išvežė savo šeimą pas gimines toliau nuo Rusijos pasienio, o pats grįžo pas tikinčiuosius į cerkvę, nors į kaimelį jau buvo įžengę okupantai.
„Išvažiuojant iš Charkivo patikros punkte mūsų kariai nustebę kraipė galvas, kai pasakiau, kur važiuoju, tačiau nedraudė. Galėjau tą rytą žūti, nes vos spėjau įeiti į cerkvę, kai gatvę suvarpė „Grad“ bombos“, – pasakojo šventikas.
Olegas užaugo 100 km nuo Charkivo esančiame Veliky Burluk kaime, kuriame jo mama dirbo ukrainiečių kalbos mokytoja. Nei vaikystėje, nei paauglystėje Olegas cerkvės nelankė, nes visame rajone nė vienos neliko po to, kai 1920 m. Maskvos nurodymu komunistai ėmė jas griauti.
Cerkvėje Olegas ėmė lankytis atlikdamas karinę tarnybą Rusijos šiaurėje, nes pasibaisėjo keikūnais ir alkoholikais bendraamžiais.
Grįžęs į mokslus Charkive vaikinas susibičiuliavo su universitete tikybą dėsčiusiu šventiku ir šio paragintas pats nusprendė juo tapti.
Nedrąsios teigiamos permainos
Kyjivui prieš 29 m. nusprendus Charkivo priemiestyje pastatyti ukrainietišką cerkvę, šventiku į ją buvo pasiųstas Olegas. Pagal planą turėjo iškilti nedidelė medinė koplyčia, o vėliau – mūrinė erdvi cerkvė ir dviejų aukštų namas šventiko šeimai.
„Vos paklojus pamatus už poros kilometrų netikėtai ėmė dygti kita cerkvė, pavaldi Maskvai. Jai pinigai plaukė įvairiais kanalais, o mes iš niekur negavome paramos. Cerkvės taip ir nepavyko pastatyti, lig šiol meldžiamės mažoje medinėje koplyčioje, suręstoje tikinčiųjų lėšomis“, – kalbėjo Olegas.
Kai kaimo mokykloje žiemą sugedo tualetas ir tėvai kreipėsi į seniūną skirti lėšų remontui, jog vaikams nereikėtų šalti lauko tualete, seniūnas atrėžė, kad pinigų tam nėra, nes iš viršaus atėjo nurodymas visas laisvas lėšas pervesti maskvietiškos cerkvės statybai. Paklausti vietos verslininkai ir net regionui atstovaujantis parlamentaras tada Olegui irgi prasitarė gavę „patarimą“ jo statybos nešelpti.
Didelė ir puošni rusiška cerkvė iškilo greitai, o per jos atidarymą popas Olegui tarė: „Pereik į mūsų bažnyčią ir gyvensi neturėdamas problemų.“ Ukrainietis neperėjo, todėl daugybę metų kentė nepriteklių – net žiemą pas tikinčiuosius važiuodavo dviračiu, o visa šeima neretai maitindavosi vien pačių kepta duona.
„Jūs negalite suvokti, kokį lygį rusifikacija čia pasiekusi. Per du su puse karo metų Vakarų Ukrainoje neliko nė vienos maskvietiškos cerkvės, nes tikintieji pareikalavo pereiti Kyjivo globon, o tuo tarpu visame Charkivo regione tik viena cerkvė išsižadėjo nuolankumo Maskvai“, – sakė Olegas.
Šventikas visgi pastebi savo apylinkėje prasidėjusias teigiamas permainas. Tie kaimiečiai, kurie kažkada sveikindavosi su maskvietiškos cerkvės šventiku, o pamatę Olegą demonstratyviai nusisukdavo, dabar jau vis dažniau ateina į jo pamaldas. Tuo tarpu lankančiųjų rusišką cerkvę sumažėjo trigubai.
Maskvos pyktis
Gausėjant parapijiečių pastebi ir Sumų regione Konotopo miesto Dievo motinos soborui vadovaujantis 47-erių šventikas Pavelas Kuzas. Dvasininkas apgailestavo, jog kelis dešimtmečius iki karo Ukrainos valdžia pro pirštus žiūrėjo į tai, kad Maskva plečia sau pavaldžių bažnyčių tinklą.
Kremlius neslėpė įniršio, kai 1991 m. nepriklausomybę paskelbusi Ukraina paragino stačiatikių cerkves tapti pavaldžiomis Kyjivui. Rusija tuomet paprašė Konstantinopolio nesuteikti Ukrainos cerkvėms savarankiškumo, o taip atsitikus jas šmeižė ir didino slaptą paramą toms, kurios liko ištikimos Maskvai.
2022 m. Rusijos kariams įsiveržus į Ukrainą ir artėjant prie Konotopo, ukrainiečių žvalgyba perspėjo šventiką
P. Kuzą kuo greičiau išvykti, ir jam pasisekė pasprukti iš rusų panosės.
„Tėvynę ginu vien maldomis, tačiau vis tiek tapau okupantų taikiniu ir buvau įtrauktas į skubiai likviduotinų asmenų sąrašą. Įskundė maskvietiškų cerkvių šventikai, niršę už tai, jog sugebėjau pervilioti daugumą tikinčiųjų ir aukštinau tautiškumą“, – kalbėjo šventikas.
Vakarų Ivano Frankivske užaugęs
Siekė ištrinti iš istorijos
„Konotopas užima ypatingą vietą šalies istorijoje, nes čia 1659 m. Ukrainos kariai pasiekė pačią didžiausią istorinę pergalę prieš maskvėnus, nors šių buvo dvigubai daugiau. Kremlius šį gėdingą pralaimėjimą siekė ištrinti iš istorijos, apie jį neleista užsiminti nei vadovėliuose, nei vietos kraštotyros muziejuje“, – pasakojo P. Kuzas.
Jis priminė, jog sovietmečiu į Konotopą buvo privežta tiek daug rusakalbių, jog jie čia ėmė ryškiai dominuoti.
Vietos deputatų nutarimu, net Ukrainai atgavus nepriklausomybę toliau kasmet buvo švenčiamas ne istorinis mūšis, bet išvadavimas iš fašistinės Vokietijos, taip diegiant Kremliaus melą, jog Rusija yra tautų išvaduotoja, o ne pavergėja.
P. Kuzo iniciatyva ties soboru buvo įrengta šlovės alėja Konotopo mūšio vadams bei dabartinio karo su Rusija didvyriams. Nuotraukose yra įamžinti ir aštuoni nuo priešo kulkų žuvę stačiatikių cerkvės šventikai.
Žiaurus susidorojimas
Patį žiauriausią okupantų susidorojimą patyrė keturi stačiatikių bažnyčios „Dievo apsireiškimas“ nariai 2014 m. Sloviansko mieste.
„Mano keturiasdešimtmetį vyrą, diakoną Volodimyrą, kartu su kitais trimis bažnyčios tarnautojais okupantai suėmė, visą naktį žiauriai kankino, o paryčiais pamiškėje sušaudė ir sudegino mašinoje, norėdami nuslėpti nusikaltimą“, – pasakojo 46 metų Lena Veličko, po sutuoktinio nužudymo viena turėjusi užauginti aštuonis vaikus.
L. Veličko yra įsitikinusi, kad šias žudynes okupantai surengė siekdami pagąsdinti ir priversti išsinešdinti visus Maskvai nepavaldžių bažnyčių vadovus.
Eldoradas BUTRIMAS
„Visi mano parapijiečiai yra rusakalbiai. Jeigu imčiau mišias laikyti ukrainietiškai, dauguma išsilakstytų. Be to, Maskva į mūsų darbą nesikiša, ir apie politiką bažnyčioje nekalbame“, – taip Charkive aiškino 58-erių stačiatikių vienuolis, archimandritas Nikodimas Sylko. |
Kremliaus per daug nekaltina
Su vienuoliu N. Sylko susipažinau karo pradžioje, prieš pustrečių metų, kai Charkivą okupantai buvo apsupę ir įnirtingai bombardavo siekdami užimti. Mieste buvo užsidariusios beveik visos parduotuvės, ir žmonės maisto prašyti ėjo į bažnyčias, nes ten jo atveždavo savanoriai iš kitų regionų.
N. Sylko dirbo arčiausiai viešbučio esančioje cerkvėje, tad eidamas pro šalį kartą ryžausi užkalbinti vienuolį ir kai kuriuos parapijiečius. Pastarieji neslėpė nustebimo ir pasipiktinimo, kad juos, rusakalbius, puola ir žudo Rusijos kariai. Vienuolis irgi baisėjosi karu, tačiau kaltininkais vadino ne tiek Kremlių, kiek žmonių nusisukimą nuo Dievo.
Nuo to laiko maždaug kas pusmetį užeinu pas vienuolį pasisveikinti ir trumpai šnektelėti. Sužinojau, kad parapijiečiai renka ir veža paramą Ukrainos kariams, tačiau perka ne ginklus, o maisto produktus ir rūbus. Vienuolio klausiau, kodėl jo vadovaujama cerkvė tebėra pavaldi Maskvai, o ne Kyjivui. Tada ir išgirdau paaiškinimą, jog priešingu atveju parapijiečiai išsilakstytų, o cerkvė į politiką nesikiša.
Būsimas šventikas cerkvės nelankė
„Visų Maskvai pavaldžių cerkvių vadovai panašiai teisinasi, nors iš tiesų bijo užrūstinti rėmėjus ir nenori prarasti pajamų. Rytų Ukrainoje tie dvasininkai, kurie dirbo Maskvai pavaldžiose cerkvėse, gyveno sočiai, o tokie kaip aš visada kentėme nepriteklių“, – pasakojo šventikas Olegas Kozubas.
56 metų vyriškis vadovauja nedidelei medinei Šv. Mykolo cerkvei, esančiai vos 15 km nuo Lipcų fronto linijos. Pirmą karo dieną Olegas išvežė savo šeimą pas gimines toliau nuo Rusijos pasienio, o pats grįžo pas tikinčiuosius į cerkvę, nors į kaimelį jau buvo įžengę okupantai.
„Išvažiuojant iš Charkivo patikros punkte mūsų kariai nustebę kraipė galvas, kai pasakiau, kur važiuoju, tačiau nedraudė. Galėjau tą rytą žūti, nes vos spėjau įeiti į cerkvę, kai gatvę suvarpė „Grad“ bombos“, – pasakojo šventikas.
Olegas užaugo 100 km nuo Charkivo esančiame Veliky Burluk kaime, kuriame jo mama dirbo ukrainiečių kalbos mokytoja. Nei vaikystėje, nei paauglystėje Olegas cerkvės nelankė, nes visame rajone nė vienos neliko po to, kai 1920 m. Maskvos nurodymu komunistai ėmė jas griauti.
Cerkvėje Olegas ėmė lankytis atlikdamas karinę tarnybą Rusijos šiaurėje, nes pasibaisėjo keikūnais ir alkoholikais bendraamžiais.
Grįžęs į mokslus Charkive vaikinas susibičiuliavo su universitete tikybą dėsčiusiu šventiku ir šio paragintas pats nusprendė juo tapti.
Nedrąsios teigiamos permainos
Kyjivui prieš 29 m. nusprendus Charkivo priemiestyje pastatyti ukrainietišką cerkvę, šventiku į ją buvo pasiųstas Olegas. Pagal planą turėjo iškilti nedidelė medinė koplyčia, o vėliau – mūrinė erdvi cerkvė ir dviejų aukštų namas šventiko šeimai.
„Vos paklojus pamatus už poros kilometrų netikėtai ėmė dygti kita cerkvė, pavaldi Maskvai. Jai pinigai plaukė įvairiais kanalais, o mes iš niekur negavome paramos. Cerkvės taip ir nepavyko pastatyti, lig šiol meldžiamės mažoje medinėje koplyčioje, suręstoje tikinčiųjų lėšomis“, – kalbėjo Olegas.
Kai kaimo mokykloje žiemą sugedo tualetas ir tėvai kreipėsi į seniūną skirti lėšų remontui, jog vaikams nereikėtų šalti lauko tualete, seniūnas atrėžė, kad pinigų tam nėra, nes iš viršaus atėjo nurodymas visas laisvas lėšas pervesti maskvietiškos cerkvės statybai. Paklausti vietos verslininkai ir net regionui atstovaujantis parlamentaras tada Olegui irgi prasitarė gavę „patarimą“ jo statybos nešelpti.
Didelė ir puošni rusiška cerkvė iškilo greitai, o per jos atidarymą popas Olegui tarė: „Pereik į mūsų bažnyčią ir gyvensi neturėdamas problemų.“ Ukrainietis neperėjo, todėl daugybę metų kentė nepriteklių – net žiemą pas tikinčiuosius važiuodavo dviračiu, o visa šeima neretai maitindavosi vien pačių kepta duona.
„Jūs negalite suvokti, kokį lygį rusifikacija čia pasiekusi. Per du su puse karo metų Vakarų Ukrainoje neliko nė vienos maskvietiškos cerkvės, nes tikintieji pareikalavo pereiti Kyjivo globon, o tuo tarpu visame Charkivo regione tik viena cerkvė išsižadėjo nuolankumo Maskvai“, – sakė Olegas.
Šventikas visgi pastebi savo apylinkėje prasidėjusias teigiamas permainas. Tie kaimiečiai, kurie kažkada sveikindavosi su maskvietiškos cerkvės šventiku, o pamatę Olegą demonstratyviai nusisukdavo, dabar jau vis dažniau ateina į jo pamaldas. Tuo tarpu lankančiųjų rusišką cerkvę sumažėjo trigubai.
Maskvos pyktis
Gausėjant parapijiečių pastebi ir Sumų regione Konotopo miesto Dievo motinos soborui vadovaujantis 47-erių šventikas Pavelas Kuzas. Dvasininkas apgailestavo, jog kelis dešimtmečius iki karo Ukrainos valdžia pro pirštus žiūrėjo į tai, kad Maskva plečia sau pavaldžių bažnyčių tinklą.
Kremlius neslėpė įniršio, kai 1991 m. nepriklausomybę paskelbusi Ukraina paragino stačiatikių cerkves tapti pavaldžiomis Kyjivui. Rusija tuomet paprašė Konstantinopolio nesuteikti Ukrainos cerkvėms savarankiškumo, o taip atsitikus jas šmeižė ir didino slaptą paramą toms, kurios liko ištikimos Maskvai.
2022 m. Rusijos kariams įsiveržus į Ukrainą ir artėjant prie Konotopo, ukrainiečių žvalgyba perspėjo šventiką P. Kuzą kuo greičiau išvykti, ir jam pasisekė pasprukti iš rusų panosės.
„Tėvynę ginu vien maldomis, tačiau vis tiek tapau okupantų taikiniu ir buvau įtrauktas į skubiai likviduotinų asmenų sąrašą. Įskundė maskvietiškų cerkvių šventikai, niršę už tai, jog sugebėjau pervilioti daugumą tikinčiųjų ir aukštinau tautiškumą“, – kalbėjo šventikas.
Vakarų Ivano Frankivske užaugęs
Siekė ištrinti iš istorijos
„Konotopas užima ypatingą vietą šalies istorijoje, nes čia 1659 m. Ukrainos kariai pasiekė pačią didžiausią istorinę pergalę prieš maskvėnus, nors šių buvo dvigubai daugiau. Kremlius šį gėdingą pralaimėjimą siekė ištrinti iš istorijos, apie jį neleista užsiminti nei vadovėliuose, nei vietos kraštotyros muziejuje“, – pasakojo P. Kuzas.
Jis priminė, jog sovietmečiu į Konotopą buvo privežta tiek daug rusakalbių, jog jie čia ėmė ryškiai dominuoti.
Vietos deputatų nutarimu, net Ukrainai atgavus nepriklausomybę toliau kasmet buvo švenčiamas ne istorinis mūšis, bet išvadavimas iš fašistinės Vokietijos, taip diegiant Kremliaus melą, jog Rusija yra tautų išvaduotoja, o ne pavergėja.
P. Kuzo iniciatyva ties soboru buvo įrengta šlovės alėja Konotopo mūšio vadams bei dabartinio karo su Rusija didvyriams. Nuotraukose yra įamžinti ir aštuoni nuo priešo kulkų žuvę stačiatikių cerkvės šventikai.
Žiaurus susidorojimas
Patį žiauriausią okupantų susidorojimą patyrė keturi stačiatikių bažnyčios „Dievo apsireiškimas“ nariai 2014 m. Sloviansko mieste.
„Mano keturiasdešimtmetį vyrą, diakoną Volodimyrą, kartu su kitais trimis bažnyčios tarnautojais okupantai suėmė, visą naktį žiauriai kankino, o paryčiais pamiškėje sušaudė ir sudegino mašinoje, norėdami nuslėpti nusikaltimą“, – pasakojo 46 metų Lena Veličko, po sutuoktinio nužudymo viena turėjusi užauginti aštuonis vaikus.
L. Veličko yra įsitikinusi, kad šias žudynes okupantai surengė siekdami pagąsdinti ir priversti išsinešdinti visus Maskvai nepavaldžių bažnyčių vadovus.
Eldoradas BUTRIMAS
Galerija: Ukraina_08-20
Publikuota: 2024-08-19 16:07:41
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Automobilių taršos tikrintojai pasiekė ir Vilkaviškį * Dronus perpratęs senjoras siužetais džiugina žmones
* „Korio“ grupės narių tikslas – sau ir kitiems padėti gyventi blaiviai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|