|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2024-08-22 15:33
|
|
|
Kristina Veselova gedi žuvusio sutuoktinio Jevgeno.
Autoriaus nuotr.
Liūdnos jaunų moterų akys išduoda į neviltį varantį jų širdžių skausmą dėl fronte prarastų sūnų, tėčių, kaimynų ar giminaičių.
Atėmė nerūpestingą paauglystę
Su penkiolikmete Iza bei jos mama Natalija susipažinau sporto aikštelėje prie namo, kuriame Charkive gyvenu. Į aikštelę kartais užsuku pamėtyti krepšinio kamuolio. Netoliese su mama ir šuniuku vaikščiojusi Iza sykį paklausė, ar galėtų ir ji pabandyti, o vėliau pamačiusi pro langą, kad mėtau kamuolį, vis prisijungia pažaisti.
Taip mums bendraujant po truputį Iza ir išsikalbėjo, papasakojo, kodėl mama nuolatos tokia liūdna. Paaiškėjo, jog prieš metus kovose prie Bachmuto be žinios dingo Izos tėtis Volodimyras.
„Mama viliasi, kad tėtis nežuvo, kad pateko į nelaisvę, todėl ji įsitraukė į moterų, kurių vyrai kare pradingo be žinios, grupę. Jos rengia piketus, rašo laiškus prezidentui reikalaudamos tiesos ir greitesnio apsikeitimo belaisviais. Aš netikiu, jog tėtis liko gyvas. Jo draugai pasakė, kad per tą mūšį niekas iš būrio neišgyveno, nes rusai panaudojo kažkokias uždraustas medžiagas. Mama su tuo nenori susitaikyti, o iš nevilties pradėjo vakarais slapta išgėrinėti, ėmėme bartis, namai tapo slogūs, nors iki karo buvome laiminga šeima“, – liūdnai pasakojo paauglė.
Antrąkart tuoktis nesiryžta
22-ejų Sofiją Kazan pamačiau Kyjivo centre esančioje Maidano aikštėje, pievelėje, šalia kurios yra susmeigta keliolika tūkstančių vėliavėlių su žuvusių karių pavardėmis arba slapyvardžiais. Jauna moteris stovėjo sustingusi, rankoje laikydama žuvusio vaikino nuotrauką.
„Jau praėjo metai nuo Taraso žūties, tačiau jis vis dar nėra palaidotas, o palaikai guli mūšio vietoje, prie kaimo netoli Avdijivkos, nes tą teritoriją užėmę priešai neleidžia pasiimti žuvusių karių“, – pasakojo ji.
Kai 2014 m. Rusija okupavo Krymą, Sofijos šeima skilo – tėvas liko ten, o ji su mama ir sese atvyko į Kyjivą pas gimines. Po metų persikėlė į Chersoną, kur įstojo į medicinos koledžą, o jį baigusi universitete studijavo farmaciją ir įsidarbino vaistinėje.
Besimokydama Sofija susipažino su metais vyresniu Tarasu, savanoriu kariu iš Lvivo. Prasidėjus karui ir Chersoną ėmus pulti okupantams, su mama ir sese ji pabėgo į Rivną pas gimines, o vėliau – į Šveicariją. Kai po pusmečio grįžo į tėvynę, Tarasas pasipiršo ir Sofija ištekėjo. Tačiau kartu pora gyveno neilgai: skyrybų priežastis – vyro neištikimybė. „Iš esmės jis buvo geros širdies. Baigė teisę, bet užsiėmė butų remontu ir planavo steigti statybų įmonę. Labai mylėjo savo mamą ir buvo geras man, tačiau po patirtos kontūzijos labai pasikeitė. Jeigu ne karas, gal viskas būtų susiklostę kitaip. Kartais ateinu į Maidano aikštę ir paverkiu prie Taraso nuotraukos“, – liūdnai kalbėjo Sofija. Ji sakė, kad susitikinėja su kitu kariu, kuris taip pat siūlo susituokti, bet moteris bijo, jog kare vėl gali visko nutikti.
Po mokslų žada padėti tėvo bendražygiams
21 metų Anią Belan sutikau Chelmo geležinkelio stotyje, kai laukėme traukinio į Varšuvą. Pasidomėjus, kodėl mergina tokia liūdna, ji papasakojo, kad lankė tėčio kapą, tad vis dar galvoja apie jo netektį, su kuria niekaip negali susitaikyti.
„Kilus karui tėtis mane, mamą ir jaunesnę sesutę išsiuntė į Lenkiją, o pats išskubėjo ginti Charkivo. Žuvo Bachmute po metų, praeitą vasarą, o po jo mirties viskas kardinaliai pasikeitė.
Suvokiau, kad netekau žmogaus, kuriuo visada galėjau pasitikėti ir kuris mane visada palaikė“, – kalbėjo studentė.
Ania Lenkijoje, Vroclave, studijuoja mediciną. Po karo ketina grįžti į Ukrainą ir dalį savo laiko skirti nemokamoms sužeistų karių konsultacijoms. Be to, planuoja įsidarbinti karių reabilitacijos centre, nes nori padėti tėvo bendražygiams.
„Buvau tėčio numylėtinė, linksmuolė, o dabar šypsotis sunkiai prisiverčiu. Matydama Lenkijoje besilinksminančius ukrainiečius vyrus jaučiu jiems pyktį, kad negina tėvynės. Aš nebendrauju su jais“, – tvirtino Ania.
Persekioja nuolatinė baimė
Aštuoniolikametė Alina Chrenko, Kyjive studijuojanti biologiją, tą vakarą atėjo į Maidano aikštę įsmeigti vėliavėlę fronte žuvusiam vaikystės draugui Bohdanui. Apie jo mirtį mergina sakė sužinojusi ryte.
„Iki karo gyvenau labai nesusimąstydama apie mūšius Donbase, nes jie ten vyko daug metų, pastaruoju metu buvo aprimę, o iš giminaičių niekas nekovojo.
Viskas pasikeitė 2022-ųjų vasarį, kai rusai ėmė supti sostinę, o jos ginti išėjo tėtis. Vėliau į frontą išvyko krikštatėvis, keli kiemo bičiuliai. Tada ir ėmė persekioti baimė dėl jų likimo“, – kalbėjo mergina.
Ji sakė, kad tėtis nepasakoja apie sužeidimus, nes nenori, kad dėl to jaudintųsi ligota mama ir senelė.
Alina visgi sužinojo, kad tėtis buvo du kartus kontūzytas ir gydėsi sužeistą ranką.
„Mama ir taip be vaistų naktimis neužmiega, suseno ir pražilo, nors visada gėrėjausi, kokia ji jaunatviška ir graži. Ir mano nervai jau pakrikę – kai keletą dienų negaunu nuo tėčio žinutės ir mamos akyse ima kauptis ašaros, tada nebegaliu nei susikaupti mokslams, nei juokauti su draugais“, – kalbėjo mergina.
Jaunų vyrų verkė visas kaimas
„Po to, kai 25-erių brolis Romanas išėjo į karą, pašlijo tiek mano, tiek mamos Liudos sveikata – abiem sutriko miegas, pakriko nervai, o mamai sunegalavo ir širdis. Daug meldžiamės, prašome Dievo, kad globotų brolį. „Romanas nuolatos yra sunkiausių kovų sūkuryje: buvo Iziume, Bachmute, Avdijivkoje, dabar kariauja prie Pokrovsko“, – rodydama brolio nuotrauką ašarojo 23 metų Lvivo viešbučio „Tsisar“ administratorė Ana Panochko.
Mergina papasakojo, jog tėvai yra smulkūs ūkininkai, gyvena mažame Zvertivo kaimelyje 20 km nuo Lvivo. Šeimoje yra penki vaikai, iš kurių du visai maži, o Romano brolis dvynys Olehas yra silpnas. Anai su Romanu teko daug dirbti, padėti tėvams, ir jiedu labai suartėjo, todėl sesuo stipriai išgyvena nesulaukdama žinučių iš mylimo brolio.
„Romanas į karą išėjo savanoriu. Jo nesustabdė net antro vaiko besilaukusi žmona, kuriai pasakė, kad privalo ginti tėvynę, nes seneliui, už pokario partizanų rėmimą Sibiro tremtyje išbuvusiam 10 metų, buvo prisiekęs karui kilus tą padaryti“, – liūdnai kalbėjo Ana. Ji prisiminė, kaip verkė visas kaimas Bachmute žuvus keliems vaikinams: „Palaikus nešant į kapus visi Zvertivo žmonės klūpojo ant kelių. Kaime jaunų vyrų beveik neliko – visi kariauja, todėl dauguma gyvename nerimaudami dėl fronte kovojančių artimųjų.“
„Nekenčiu karo!“
„Praėjo beveik trys mėnesiai po Jevgeno netekties, o aš tebesu šoke. Darbe dažnai sustingstu prisiminusi praeitį ir prarandu laiko nuojautą. Kartais prašau, kad kolegos mane pakontroliuotų“, – kalbėjo vyro netekusi 33-ejų Kristina Veselova.
Su Jevgenu ji susipažino būdama devyniolikos, kai abu Dnipro universitete įstojo studijuoti ekonomiką.
„Buvome neišskiriami, tarsi sukibę. Abu dirbome, planavome pirkti butą ir auginti mažiausiai tris vaikus, bet okupantai sugriovė visas svajones ir atėmė sutuoktinį. Su Jevgenu jaučiausi laimingiausia moteris, o dabar – tuštuma... Nekenčiu karo, nekenčiu užpuolikų“, – kūkčiodama kalbėjo našlė.
Eldoradas BUTRIMAS
Liūdnos jaunų moterų akys išduoda į neviltį varantį jų širdžių skausmą dėl fronte prarastų sūnų, tėčių, kaimynų ar giminaičių. |
Atėmė nerūpestingą paauglystę
Su penkiolikmete Iza bei jos mama Natalija susipažinau sporto aikštelėje prie namo, kuriame Charkive gyvenu. Į aikštelę kartais užsuku pamėtyti krepšinio kamuolio. Netoliese su mama ir šuniuku vaikščiojusi Iza sykį paklausė, ar galėtų ir ji pabandyti, o vėliau pamačiusi pro langą, kad mėtau kamuolį, vis prisijungia pažaisti.
Taip mums bendraujant po truputį Iza ir išsikalbėjo, papasakojo, kodėl mama nuolatos tokia liūdna. Paaiškėjo, jog prieš metus kovose prie Bachmuto be žinios dingo Izos tėtis Volodimyras.
„Mama viliasi, kad tėtis nežuvo, kad pateko į nelaisvę, todėl ji įsitraukė į moterų, kurių vyrai kare pradingo be žinios, grupę. Jos rengia piketus, rašo laiškus prezidentui reikalaudamos tiesos ir greitesnio apsikeitimo belaisviais. Aš netikiu, jog tėtis liko gyvas. Jo draugai pasakė, kad per tą mūšį niekas iš būrio neišgyveno, nes rusai panaudojo kažkokias uždraustas medžiagas. Mama su tuo nenori susitaikyti, o iš nevilties pradėjo vakarais slapta išgėrinėti, ėmėme bartis, namai tapo slogūs, nors iki karo buvome laiminga šeima“, – liūdnai pasakojo paauglė.
Antrąkart tuoktis nesiryžta
22-ejų Sofiją Kazan pamačiau Kyjivo centre esančioje Maidano aikštėje, pievelėje, šalia kurios yra susmeigta keliolika tūkstančių vėliavėlių su žuvusių karių pavardėmis arba slapyvardžiais. Jauna moteris stovėjo sustingusi, rankoje laikydama žuvusio vaikino nuotrauką.
„Jau praėjo metai nuo Taraso žūties, tačiau jis vis dar nėra palaidotas, o palaikai guli mūšio vietoje, prie kaimo netoli Avdijivkos, nes tą teritoriją užėmę priešai neleidžia pasiimti žuvusių karių“, – pasakojo ji.
Kai 2014 m. Rusija okupavo Krymą, Sofijos šeima skilo – tėvas liko ten, o ji su mama ir sese atvyko į Kyjivą pas gimines. Po metų persikėlė į Chersoną, kur įstojo į medicinos koledžą, o jį baigusi universitete studijavo farmaciją ir įsidarbino vaistinėje.
Besimokydama Sofija susipažino su metais vyresniu Tarasu, savanoriu kariu iš Lvivo. Prasidėjus karui ir Chersoną ėmus pulti okupantams, su mama ir sese ji pabėgo į Rivną pas gimines, o vėliau – į Šveicariją. Kai po pusmečio grįžo į tėvynę, Tarasas pasipiršo ir Sofija ištekėjo. Tačiau kartu pora gyveno neilgai: skyrybų priežastis – vyro neištikimybė. „Iš esmės jis buvo geros širdies. Baigė teisę, bet užsiėmė butų remontu ir planavo steigti statybų įmonę. Labai mylėjo savo mamą ir buvo geras man, tačiau po patirtos kontūzijos labai pasikeitė. Jeigu ne karas, gal viskas būtų susiklostę kitaip. Kartais ateinu į Maidano aikštę ir paverkiu prie Taraso nuotraukos“, – liūdnai kalbėjo Sofija. Ji sakė, kad susitikinėja su kitu kariu, kuris taip pat siūlo susituokti, bet moteris bijo, jog kare vėl gali visko nutikti.
Po mokslų žada padėti tėvo bendražygiams
21 metų Anią Belan sutikau Chelmo geležinkelio stotyje, kai laukėme traukinio į Varšuvą. Pasidomėjus, kodėl mergina tokia liūdna, ji papasakojo, kad lankė tėčio kapą, tad vis dar galvoja apie jo netektį, su kuria niekaip negali susitaikyti.
„Kilus karui tėtis mane, mamą ir jaunesnę sesutę išsiuntė į Lenkiją, o pats išskubėjo ginti Charkivo. Žuvo Bachmute po metų, praeitą vasarą, o po jo mirties viskas kardinaliai pasikeitė.
Suvokiau, kad netekau žmogaus, kuriuo visada galėjau pasitikėti ir kuris mane visada palaikė“, – kalbėjo studentė.
Ania Lenkijoje, Vroclave, studijuoja mediciną. Po karo ketina grįžti į Ukrainą ir dalį savo laiko skirti nemokamoms sužeistų karių konsultacijoms. Be to, planuoja įsidarbinti karių reabilitacijos centre, nes nori padėti tėvo bendražygiams.
„Buvau tėčio numylėtinė, linksmuolė, o dabar šypsotis sunkiai prisiverčiu. Matydama Lenkijoje besilinksminančius ukrainiečius vyrus jaučiu jiems pyktį, kad negina tėvynės. Aš nebendrauju su jais“, – tvirtino Ania.
Persekioja nuolatinė baimė
Aštuoniolikametė Alina Chrenko, Kyjive studijuojanti biologiją, tą vakarą atėjo į Maidano aikštę įsmeigti vėliavėlę fronte žuvusiam vaikystės draugui Bohdanui. Apie jo mirtį mergina sakė sužinojusi ryte.
„Iki karo gyvenau labai nesusimąstydama apie mūšius Donbase, nes jie ten vyko daug metų, pastaruoju metu buvo aprimę, o iš giminaičių niekas nekovojo.
Viskas pasikeitė 2022-ųjų vasarį, kai rusai ėmė supti sostinę, o jos ginti išėjo tėtis. Vėliau į frontą išvyko krikštatėvis, keli kiemo bičiuliai. Tada ir ėmė persekioti baimė dėl jų likimo“, – kalbėjo mergina.
Ji sakė, kad tėtis nepasakoja apie sužeidimus, nes nenori, kad dėl to jaudintųsi ligota mama ir senelė.
Alina visgi sužinojo, kad tėtis buvo du kartus kontūzytas ir gydėsi sužeistą ranką.
„Mama ir taip be vaistų naktimis neužmiega, suseno ir pražilo, nors visada gėrėjausi, kokia ji jaunatviška ir graži. Ir mano nervai jau pakrikę – kai keletą dienų negaunu nuo tėčio žinutės ir mamos akyse ima kauptis ašaros, tada nebegaliu nei susikaupti mokslams, nei juokauti su draugais“, – kalbėjo mergina.
Jaunų vyrų verkė visas kaimas
„Po to, kai 25-erių brolis Romanas išėjo į karą, pašlijo tiek mano, tiek mamos Liudos sveikata – abiem sutriko miegas, pakriko nervai, o mamai sunegalavo ir širdis. Daug meldžiamės, prašome Dievo, kad globotų brolį. „Romanas nuolatos yra sunkiausių kovų sūkuryje: buvo Iziume, Bachmute, Avdijivkoje, dabar kariauja prie Pokrovsko“, – rodydama brolio nuotrauką ašarojo 23 metų Lvivo viešbučio „Tsisar“ administratorė Ana Panochko.
Mergina papasakojo, jog tėvai yra smulkūs ūkininkai, gyvena mažame Zvertivo kaimelyje 20 km nuo Lvivo. Šeimoje yra penki vaikai, iš kurių du visai maži, o Romano brolis dvynys Olehas yra silpnas. Anai su Romanu teko daug dirbti, padėti tėvams, ir jiedu labai suartėjo, todėl sesuo stipriai išgyvena nesulaukdama žinučių iš mylimo brolio.
„Romanas į karą išėjo savanoriu. Jo nesustabdė net antro vaiko besilaukusi žmona, kuriai pasakė, kad privalo ginti tėvynę, nes seneliui, už pokario partizanų rėmimą Sibiro tremtyje išbuvusiam 10 metų, buvo prisiekęs karui kilus tą padaryti“, – liūdnai kalbėjo Ana. Ji prisiminė, kaip verkė visas kaimas Bachmute žuvus keliems vaikinams: „Palaikus nešant į kapus visi Zvertivo žmonės klūpojo ant kelių. Kaime jaunų vyrų beveik neliko – visi kariauja, todėl dauguma gyvename nerimaudami dėl fronte kovojančių artimųjų.“
„Nekenčiu karo!“
„Praėjo beveik trys mėnesiai po Jevgeno netekties, o aš tebesu šoke. Darbe dažnai sustingstu prisiminusi praeitį ir prarandu laiko nuojautą. Kartais prašau, kad kolegos mane pakontroliuotų“, – kalbėjo vyro netekusi 33-ejų Kristina Veselova.
Su Jevgenu ji susipažino būdama devyniolikos, kai abu Dnipro universitete įstojo studijuoti ekonomiką.
„Buvome neišskiriami, tarsi sukibę. Abu dirbome, planavome pirkti butą ir auginti mažiausiai tris vaikus, bet okupantai sugriovė visas svajones ir atėmė sutuoktinį. Su Jevgenu jaučiausi laimingiausia moteris, o dabar – tuštuma... Nekenčiu karo, nekenčiu užpuolikų“, – kūkčiodama kalbėjo našlė.
Eldoradas BUTRIMAS
Galerija: Ukraina_08-23
Publikuota: 2024-08-22 15:33:31
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi
* Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|