Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2024-08-26 16:17

---

Lilijos Mickevičienės kiemą puošia iš metalo išraityti katinai.

Autorės nuotr.

Jei pervažiavę Vilkaviškį Vytauto gatvės gale, šiek tiek už turgaus, pasuktumėte į kairę, rastumėte sodybą su kieme stovinčiu statiniu, ant kurio užrašyta „Katinynas“. O kas jame? Be abejo, katės. Šimtai kačių!

Šimtai murklių

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad jiems draugiją palaikančios katės įkūnija dieviškąją energiją. Tuo tarpu mūsų, lietuvių, protėviai rainius laikė daugiau praktiniais sumetimais – kad išgaudytų grūdų derlių aruoduose niokojančias peles ir žiurkes.

Dabar katės dievybėmis nebelaikomos, o savo pagrindinį pelių gaudytojos vaidmenį jau reta kuri beatlieka. Tačiau šią keturkoję būtybę, stebinčią mus įdėmiu žalių akių žvilgsniu, vis tiek sutiksime dažnuose namuose. Nes kas gi atsispirs tam švelniam katės murkimui, grakštumui ir žaismingumui...

Neatsispyrė ir Lilija Mickevičienė, savo namuose turinti visą Katinyną su šimtais įvairiausių spalvų ir dydžių murklių. Na, taip, jos katės – dirbtinės, tačiau ne mažiau įdomios negu gyvos jų giminaitės, nes jas įvairiose šalyse pagaminę žmonės sudėjo į savo kūrinius visą išmonę.

Todėl vilkaviškietės Lilijos katinai – patys įvairiausi ir pagaminti iš ko tik įmanoma – medžio, metalo, audinio, plastmasės, molio, stiklo, dirbtinio kailio ir dar nežinia kokių medžiagų.

Parkeliauja patys

Vos įsukus į L. Mickevičienės kiemą dėmesį patraukia tai šen, tai ten tupinčios katės, išraitytos iš metalo, nulipdytos iš molio. Ne viena jų įsitaisiusi ir gyvenamajame name. Tačiau daugiausiai uodeguotųjų, kaip joms ir priklauso, gyvena Katinyne – taip šeimininkė pavadino iš sostinės parsigabentą būstą katėms. Reikia pripažinti, kad iš pradžių tai buvo tiesiog metalinis garažas.

„Rinkau rinkau tuos katinus, ant aukšto pilnos dėžės gulėjo, ir galų gale susigalvojau, kad jiems reikia patalpos. Bet iš kur ją gauti? Mano draugas papasakojo, kad yra prie Vilniaus tokių garažų, kuriuos griauna. Man mintis patiko, tai nuvažiavome ir vieną parsivežėme! Tiesa, jis buvo be stogo, bet nieko baisaus – užsidengėme patys. O tada jau viskas palengvėjo, katės rado savo vietą“, – šypsojosi moteris.

Kačių savo kolekcijai L. Mickevičienė įsigyja įvairiais keliais. Daug jų perka iš sendaikčių pardavėjų, iš kelionių parveža draugai, giminaičiai, atneša bendradarbės.

„Specialiai katinų neieškau, jie patys pas mane atkeliauja“, – juokėsi pašnekovė.

Kolekcininkė pasakojo, kaip į jos namus parkeliavo ir du įdomūs dideli mediniai katinai, kuriuos šeimininkė pakabinusi Katinyno palubėje.

„Radau juos turguje. Buvo labai gražūs, bet brangūs, už juos tada gal 25 litų prašė. Pagalvojau: na, kurių galų man jie, nepirksiu! O kai grįžau namo po darbo, matau – sėdi abu gražuoliai prie durų! Parėjo! Pasirodo, sūnus, eidamas per turgų, juos pamatė ir nutarė man nupirkti“, – džiaugėsi moteris.

Kolekcininkė pastebėjo įdomų dalyką: anot jos, katinai sendaikčių parduotuvėse ar turguose kažkodėl brangesni už šunis.


Dviejų vienodų nėra

Daugiausiai Lilijos kolekcijoje – dekoratyvinių katinų, bet yra ir tokių, kurie atlieka įvairias funkcijas. Pavyzdžiui, katinas-drožtukas, katės formos kvepalų buteliukas, taupyklė, indai biriems produktams, katinas, skirtas papuošalams laikyti. Yra kniaukiančių, galveles linguojančių katinų, yra net ir „kalėdinis“, lempelėmis mirksintis katinas, kurį moteris per žiemos šventes patupdo po eglute.

Kolekcininkė turi ir „katinuotą“ piniginę, duoninę, įvairių takelių, užtiesalų, pagalvėlių, krepšelių, padėkliukų ir, be abejo, daugybę puodelių su katėmis.

Kiek iš viso turi uodeguotų eksponatų, L. Mickevičienė tiksliai nežino. Bet tikrai žino, kad dviejų vienodų nėra. Įdomu, jog yra ir tokių, kurie įsigyti atskirai, bet yra panašūs lyg iš vienos darbų serijos. Pavyzdžiui, vieną nedidelę kolekciją katinėlių iškeltomis uodegomis moteris surinko pirkdama atskirai, po vieną, nors visi atrodo pagaminti to paties meistro.

Gausią kolekciją močiutei prižiūrėti ir, anot Lilijos, katinus išmaudyti ir dulkes nuo uodegų nušluostyti padeda anūkas penktokas Joris. O trimetė anūkėlė Grytutė dar menka pagalbininkė, ji į katinyną kol kas ateina tik pažaisti.


Pasuko geru keliu

Gyvos katės šiuo metu L. Mickevičienė neturi: ji ilgisi neseniai prarasto savo Bošo, protingo katino, kuris išlydėdavo į darbą išeinančią šeimininkę ir laukdavo jos grįžtančios.

„Kol kas dar neatėjo laikas, bet, žinoma, kada nors greičiausiai įsigysiu kitą“, – kalbėjo vilkaviškietė.

Ir vis dėlto, kodėl jos širdį užkariavo ne kas kitas, o katinai? Pasirodo, dėl to kalta pavardė.

Kadangi Lilija ištekėjusi tapo Mickevičiene, tai pavardes mėgstantys trumpinti suvalkiečiai draugai pradėjo vadinti ją Mice.

„Gal dėl to ir katinai mane pasirinko pagal šį slapyvardį? Bet jaučiu, kad tokiu keliu pasukau, kuris mielas ir smagus pačiai. Man kiekvienas kolekcijos katinas įdomus, kiekvienas turi savo istoriją“, – šypsojosi pašnekovė.

Nors katės garsėja kaip nepriklausomi gyvūnai ir nesileidžia į dideles draugystes, jeigu neturi kokių nors savanaudiškų interesų, bet pati Katinyno savininkė – labai draugiškas ir šiltas žmogus. Vilkaviškietė mielai priima visus, kas užsuka apžiūrėti kolekciją.

„Mėgstu bendrauti, sutariu su žmonėmis. Džiaugiuosi, kad turiu draugių, su kuriomis nueiname į mano Katinyną išgerti arbatos ar kavos. O jei kas norėtų pažiūrėti – tegu užsuka į svečius, visada mielai priimsiu ir aprodysiu savo kates“, – kalbėjo svetinga šeimininkė.

Galerija: Katinynas_2024

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---