Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2024-08-26 16:21

---

Krovinius į dovanojamus automobilius nešė ir vyrai, ir moterys.

Autoriaus nuotr.

Kiek iš viso Lietuvoje yra Ukrainai padedančių organizacijų, niekas tiksliai pasakyti negali. Tačiau visi į jas susibūrę žmonės – ir tie, kurie paramą į Ukrainą gabena kas mėnesį, ir tie, kurie ten vyksta rečiau, – nusipelnę didžiausios pagarbos.

„Šventės palauks!“

„Esu informatikas, keliolika metų gyvenu ir dirbu Ispanijoje, Barselonoje. Į butą priėmiau gyventi vyresnio amžiaus ukrainiečių porą, o dabar ryžausi prisijungti prie konvojaus ir noriu pamatyti karo realybę. Mamai to nesakiau – nenoriu, kad jaudintųsi, papasakosiu, kai grįšiu į Vilnių“, – kalbėjo 46 metų Laurynas Norvydas.

Jis buvo vienas iš 30-ies žmonių, kurie atsiliepė į Tarptautinio Ukrainos draugų fondo vadovo Valdo Bartkevičiaus kvietimą padėti nuvairuoti mašinas į Ukrainą. Žinomas Vilniaus visuomenininkas planavo į frontą nuvežti 15 mašinų, tačiau per paskutinę savaitę padovanotų automobilių netikėtai padaugėjo iki 25.

Žolinės konvojumi pramintas mašinų karavanas pajudėjo iš Kauno Kristaus prisikėlimo bazilikos kiemo, į kurį išvakarėse mašinos buvo suvežtos iš įvairių Lietuvos vietovių. Vairuotojai, tarp kurių buvo ir dvi moterys, irgi suvažiavo iš įvairių miestų bei kaimelių.

Visi šie žmonės verti pagarbos, nes aukojo savo laiką per šventes atsitraukdami nuo šeimų. Dalis jų grįžo po dviejų parų, nes vairavo tik iki Lvivo, kiti mašinas vežė į tolimesnius miestus, o dalis – net į pafrontę.

„Žolinė dar bus ne viena, atšvęsime kitais metais, o Ukrainos kariams parama negali laukti“, – kalbėjo vyriausi Žolinės konvojaus dalyviai – 64-erių jonaviškis Vladas Pranevičius ir 63-ejų alytiškis Arūnas Andrijauskas. Vladas yra laikraščio „Alio Jonava“ įkūrėjas, Aurimas, keliasdešimt metų ėjęs atsakingas pareigas įmonėje „Coca-Cola LT“, yra aistringas metalo muzikos fanas ir per kelionės pertraukas garsiai pasakojo apie Europoje matytus koncertus.

Iš planuotų nuvežti 25 mašinų pavyko nugabenti 24, nes vieną po nedidelio susidūrimo teko Lenkijoje palikti taisyti – Ukrainą ji pasiekė po savaitės.


Sukrėtė žiauri realybė

Tai, kad Žolinę švęs po karo, pareiškė ir Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos aktyvistas Jokūbas Meidus, iš kurio Lvive gavau perimti dvidešimties metų senumo „Nissan“ ir nuvežti mašiną į Bučą už 500 km. Ten mus pasitiko vietos savanoris Oleksandras Melekas, vadovaujantis paramos fondui „Tut i zaraz“.

„Mašinas atvežėte pačiu laiku, per kelias dienas jas paruošime ir išgabensime kariams į Pokrovską, kur šiuo metu vyksta patys aršiausi mūšiai. Jums ten važiuoti per daug pavojinga, geriau grįžkite rinkti paramos“, – kabėjo Oleksandras, kuris veždamas pagalbą į frontą buvo rimtai sužeistas.

Ukrainietis mums surengė ekskursiją po okupacijos baisiai suniokotą Borodiankos miestą bei Bučos aukų memorialą. Pastarajį apžiūrint prie jo atėjo trys ašarų neslepiančios paauglės. Merginos paaiškino, jog karo pradžioje kartu su tėvais pabėgo į užsienį, o dabar vos čia grįžusios atskubėjo aplankyti žuvusių bendraklasių ir kaimynų, kurie tapo vienais iš 577 civilių aukų, kapų.

Dar daugiau buvo sukrėsti tie vairuotojai, kurie automobilius vežė į kasdienį bombardavimą kenčiantį Charkivą ir savo akimis regėjo netoliese atlėkusios raketos sukeltą dūmų bokštą bei klausėsi fronte kovojančių lietuvių pasakojimų.

Tačiau ir atvykusieji tik iki Lvivo neslėpė pajutę žiaurią karo realybę bendraudami su vietos žmonėmis, ir ypač – per apsilankymą Marso laukais vadinamose karių kapinėse.


Padėka Lietuvai

„Sutuoktinis Volodimyras į frontą išvyko pirmą karo dieną, sakydamas, kad eiti ginti tėvynės jis pažadėjo savo tėvui partizanui, kuris dešimčiai metų buvo ištremtas į Sibirą. Tą patį padarė ir sesers vyras Tarasas, kuris žuvo praėjus vos 17 dienų nuo maniškio mirties. Abu jie palaidoti netoli vienas kito“, – pasakojo kapą lankanti 45 metų Tania Kalytina.

Toje pačioje 3-ioje „Azovo“ šturmo brigadoje kovoja ir jos 24-erių sūnus Jurijus bei 42-ejų brolis Oleksejus. Moteris jaudinasi dėl jų, bet kartu ir didžiuojasi sakydama, kad tie, kurie užpuolus priešui tėvynę jos negina, yra išdavikai.

„Su sese visą karą renkame paramą kariams ir žinome, kaip sunku tai daryti, nes aukojama vis mažiau. Todėl lenkiu galvą prieš jus, lietuviai, už vežamą paramą. Mes, Ukrainos patriotai, niekada nepamiršime to, ką darote. Draugą pažinsi nelaimėje, o jūs, Baltijos šalys, įrodėte, kad esate pačios ištikimiausios!“ – atsisveikindama kalbėjo T. Kalytina.

Dar garsesnę padėką išgirdome Brody mieste, kur vyko patriotinės roko grupės „Kozak System“ koncertas. Sužinoję apie atvykusį lietuvių karavaną dainininkai paprašė žiūrovų skanduoti padėką mūsų kraštui. Sujaudinto kauniečio Alberto Karpavičiaus akyse suspindo ašara. „Privalėtume daugiau padėti“, – pratarė jis.


Nusprendė grįžti motociklu

24 mašinų karavanas – pats gausiausias, kokį per karą nuvežė lietuviai. Karavane taip pat važiavo vienas automobilvežis, kuriuo Luokėje (Telšių r.) gyvenantis Giedrius Stonkus gabeno visureigį ir motociklą. Žemės ūkio technika prekiaujančiai įmonei „Auksarankis“ vadovaujantis verslininkas automobilvežį nutarė padovanoti kariams, kad jie turėtų kuo pervežti fronte apgadintą transportą. Motociklą Giedrius atsivežė sau, kad galėtų juo sugrįžti namo.

Sprogimų apgadintų Ukrainos kelių telšiškis nesibaidė, nes motociklu kartu su žmona yra išmaišęs net duobėtus Indijos ir Irano kelius, o automobilių kroso varžybose penkis kartus tapo Lietuvos čempionu. „Įmonėje įdarbinau du iš okupuotų teritorijų pabėgusius ir žiaurumus išgyvenusius ukrainiečius. Nenoriu, kad mano vaikams Lietuvoje tektų tai patirti, todėl ir remiu Kyjivą“, – paaiškino žemaitis.


Ne apie visus žinome

Parama Ukrainai Lietuvoje dažniausiai asocijuojasi su viešąja įstaiga „Blue / Yellow“ („Mėlyna ir geltona“) bei jos įkūrėju Jonu Ohmanu, kuris paramą Ukrainos kariams pradėjo vežti prieš dešimtmetį, vos kilus karui Donecke. Tada paramą vežti ėmė ir garsaus informacinių technologijų specialisto Algirdo Stonio įkurtas fondas „Pagalbos sparnai“.

Dar mažiau Lietuvos visuomenė žino apie kelias dešimtis smulkių organizacijų, kurios paramą veža nuo pat 2022 metų. Ukrainai padeda net Rašytojų sąjunga, Medžiotojų draugija, gyvūnų globos organizacijos, kurių atstovai iki pat dabar paramą gabena patys.

Gyvenant Charkive pustrečių metų teko sutikti ir pavienių lietuvių, kurie ukrainiečius remia individualiai, taip padėdami tolimiems giminaičiams ar seniems bičiuliams. Tačiau prieš metus Kyjivas pasienyje sugriežtino paramos įvežimo taisykles, ir kariams reikalingą įrangą dabar gali atvežti tik oficialios organizacijos.

Kiek Lietuvos organizacijų padeda kariaujančiai šaliai, niekas tiksliai nežino, nes vienijančios asociacijos iki šiol įkurti nepavyko. Manoma, kad tokių nedidelių paramos organizacijų yra per 20. Keletas jų į Ukrainą vyksta kas 1–2 mėnesius ir paramą veža dideliais kiekiais, bet dauguma važiuoja 3–4 kartus per metus arba dar rečiau ir viską sutalpina vienoje mašinoje. Tačiau visi aktyvistai nusipelno pagarbos, nes siekia prisidėti prie Ukrainos pergalės ir eikvoja savo laiką bei lėšas tos šalies labui.

Eldoradas BUTRIMAS

Galerija: Ukraina_Žolinė

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---