Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2024-08-29 16:14

---

Petro Keidošiaus atminimui skirtą paminklinį akmenį atidengė jo dukra, žinoma žurnalistė ir kino kritikė Izolda Keidošiūtė. Kairėje – idėjos iniciatorė Regina Mecutienė.

Gabrielės ŽEMAITYTĖS nuotr.

Vištyčio krašto žmonės paminėjo poeto, žurnalisto Petro Keidošiaus 100-ąsias gimimo metines. Jo gimtinėje, Vištyčio Lauko II kaime, atidengtas kraštiečio atminimui skirtas paminklinis akmuo.

Nenuostabu, jog P. Keidošiaus atminimas buvo įprasmintas Vištyčio Lauko II kaime, poeto tėviškėje. Gimtinę jis nuolat prisimindavo, aplankydavo, o begalinę meilę Vištyčio kraštui ir jo žmonėms yra aprašęs savo poezijoje.

Paminklinio akmens iniciatorė Regina Mecutienė pasakojo, kad idėja įamžinti poeto atminimą kilo, kai besidomėdama Vištyčio Lauko II kaimo istorija ji rado P. Keidošiaus eiles.

„Kai su šeima įsigijome sodybą Vištyčio Lauko II kaime, pradėjau rinkti šio kaimo istoriją ir netikėtai radau P. Keidošiaus eiles, kurios būtent ir buvo apie šią vietą. Labai norėjau, kad kaimas ir jo žmonės būtų įprasminti“, – kalbėjo ji.

Prie R. Mecutienės sumanymo darbu ir lėšomis prisidėjo Vištyčio krašto žmonės. Paminklinį akmenį padovanojo Lina Kauneckienė, o pastatė Aidas Tupčiauskas. Jį atidengti į P. Keidošiaus gimtinę šeštadienį atvyko poeto dukra Izolda Keidošiūtė.

„Jis į Vištytį važiuodavo su didžiausia meile ir manau, jog nepaprastai džiaugtųsi, kad jį prisimenate“, – paminklinio akmens atidengimo ceremonijoje kalbėjo I. Keidošiūtė.

Iškilmėse skambėjo Vilmos ir Virgilijaus Anelauskų atliekamos dainos, sukurtos pagal P. Keidošiaus žodžius. Taip pat buvo skaitomos poeto eilės apie Vištyčio kraštą, meilę gimtinei, jos ilgesį. Prisiminimais apie P. Keidošių dalijosi Vilma Menčinskienė. Ji sakė, jog poetas dažnai lankydavosi Vištyčio Petro Kriaučiūno vidurinėje mokykloje, kurioje skaitydavo poeziją.

Vėliau persikelta į Vištyčio regioninio parko lankytojų centrą – čia buvo kalbama apie P. Keidošiaus gyvenimą ir kūrybą. Prisiminimais apie brangų poetą dalijosi buvęs Vištyčio seniūnas Bronislavas Polita, P. Keidošiaus dukterėčia Birutė Vyšniauskaitė-Atroškienė ir dukra I. Keidošiūtė.

B. Vyšniauskaitė-Atroškienė pasakojo, jog su dėde turėjo ypatingą ryšį, kuris galėjo atsirasti dėl to, kad būdama moksleivė ji taip pat mėgo rašyti eilėraščius. Viena savo dėdės poeto pasakyta fraze ji vadovaujasi iki šiol: „Nėra taisyklių, kaip jausti pasaulį, svarbiausia – tai daryti.“

Buvęs ilgametis Vištyčio seniūnas B. Polita atskleidė, kad jo dalykiniai susitikimai su poetu buvo peraugę į draugystę. P. Keidošius atvykdavo pas jį į svečius, aplankydavo ir kaimynus, buvo labai draugiškas, energingas ir linksmas. Taip pat žurnalistas visada pasiteiraudavo, kaip sekasi Vištyčiui, jeigu pats negalėdavo atvažiuoti jo aplankyti. B. Polita kalbėjo, kad ateityje prie paminklinio akmens galėtų atsirasti stendas, kuris lankytojus supažindintų su poeto gimtine. Jis pažadėjo kreiptis į Savivaldybę, kad būtų pastatytas informacinis kelio ženklas – krypties rodyklė į poeto P. Keidošiaus tėviškę.

Poeto dukra I. Keidošiūtė pasakojo, kad jos tėtis labai mylėjo lietuvių kalbą. Šį jausmą jis įskiepijo ir dukrai. I. Keidošiūtė taip pat pasuko į žurnalistiką, yra žinoma kaip kino kritikė. Vis dėlto, kaip ji pati sakė, dėl aistros lietuvių kalbai P. Keidošius buvo nukentėjęs.

„Važiuodamas autobusu jis išgirdo, kaip du lietuviai keikiasi rusiškai, ir nutarė juos pamokyti. Grįžta tėtis namo su didžiule mėlyne ir sako: „Nu va, aš pamokiau lietuvių kalbos“, – pasakojo ji.

Dukra taip pat atskleidė kai kurias tėvo silpnybes, pavyzdžiui, – kad buvo išsiblaškęs ir dažnai pamesdavo daiktus. Vienas iš jų – devintoji poeto knyga, kuri liko neišleista.

„Turėjo būti ne aštuonios knygos, o devynios. Vieną jis pametė su visais juodraščiais, atspausdintais švarraščiais. Mano mamos nuomone, tai buvo geriausias jo eilėraščių rinkinys, kuris taip ir neatsirado“, – prisiminimais dalijosi I. Keidošiūtė.

Poeto dukra teigė, kad P. Keidošius mėgo ir mokėjo bendrauti su žmonėmis, buvo ištikimas draugas, todėl jų namuose kiekvieną dieną lankydavosi svečiai. Ji taip pat akcentavo, jog žurnalistas brangino Vištyčio kraštą ir jo žmones.

„Jeigu tik sužinodavo, kad Vištytyje bus renginys, tėtis būtinai į jį nuvažiuodavo“, – sakė I. Keidošiūtė.

Iš tikrųjų P. Keidošius ne tik mylėjo savo gimtąjį kraštą, bet ir garsino jį visoje Lietuvoje. 1941–1949 metais jis dirbo aktoriumi Kauno jaunojo žiūrovo teatre. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, o 1974 m. jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto garbės vardas. Beje, P. Keidošius dirbo ir vertėjo darbą. Jis išvertė nemažai rusų, baltarusių, armėnų, čekų rašytojų kūrinių. O pirmuosius savo eilėraščius poetas pradėjo skelbti 1938 m. Būdamas 81-erių P. Keidošius mirė ir buvo palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.



Gabrielė ŽEMAITYTĖ

Galerija: Poetas Keidošius

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---