Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Tapatybės įspaudai

---

Alma Menčinskienė, bene vienintelė iš Vilkaviškio rugpjūčio 23-iąją nuvykusi į Baltijos kelio 68-ąjį kilometrą, įsiamžino šioje istorinėje vietoje.

Autorės nuotr.

Ankstų rugpjūčio 23-iosios rytą išvažiavau į Ukmergės kraštą – į Baltijos kelio atkarpą, kurioje prieš 35-erius metus stovėjau su visa šeima. Į šią mano širdžiai brangią vietą keliavau trimis autobusais, o iki paties kelio nuvykau su taksi automobiliu.

Kone visą valandą su taksistu ieškojome Baltijos kelio atkarpos, kurioje 1989 metais susikibę rankomis stovėjo šimtai vilkaviškiečių. Pagaliau radome – taip, tai ta pati vieta, kurią tada nuotraukoje įamžino tuometinės „Pergalės“ laikraščio fotografas Romas Čėpla. Tik egles greta esančiame miškelyje jau senokai praaugę beržai.

Krapnojo lengvas lietus. Išbarsčiau atsivežtų gėlių žiedus, o ant metalinio atitvaro pritvirtinau informaciją su devyniais mano pasikeitusios šeimos vardais ir užrašu „Vilkaviškis“. O tada pasukau prie kryžiaus, vilkaviškiečių pastatyto ant kalvos viršūnės. Čia pamačiau siaubingą vaizdą: surūdijusį kryžių buvo užgulusi nulaužtos liepaitės dalis. Vietoj neprigijusio ąžuoliuko čia, abipus kryžiaus, buvo pasodintos dvi liepaitės. Dabar jos gausiai apžėlusios ataugomis, negenėtos, sveikojo medelio vainikas susiraizgęs. „Tai štai kaip mūsų išrinktieji rūpinasi istorine atmintimi“, – pagalvojau.

Apmaudu buvo ir dėl to, kad niekas nesugebėjo suburti patriotiškai nusiteikusių vilkaviškiečių ir atvežti į šią istorinę vietą, kurią mielai būtume sutvarkę, papuošę. Tokios iniciatyvos Baltijos kelio jubiliejaus proga galėjo imtis ir rajono Savivaldybė.

Su ašaromis akyse atsistojau Baltijos kelyje ir kaip tuomet, prieš 35-erius metus, mojavau išsaugota maža trispalve vėliavėle, sveikindama visus pravažiuojančiuosius. Automobilių signalai, mirksinčios šviesos, iš mašinų siunčiami oro bučiniai, ženklai, simbolizuojantys širdutes, man kėlė begalinį džiaugsmą. Pamačiusieji vienišą tautiniu kostiumu pasipuošusią ir visus sveikinančią moterį tikriausiai labai nustebo, tačiau visi šypsojosi, mojo, galbūt kai kurie ir patys prisiminė savo buvimą tame didingame įvykyje, anuomet suvienijusiame visų trijų Baltijos valstybių žmones.

Man tai buvo nepakartojama, įsimintina. Didžiavausi: aš tai padariau! Išgyvenau euforiją, panašiai tokią, kokią patyrėme 2014 metais, kai švenčiant Baltijos kelio 25-metį suorganizuoti kybartietės Dalijos Karkienės buvome gausiai atvykę į šią vietą. Tuomet taip pat lijo, bet visi, susikibę rankomis, stovėjome kelyje, nesitraukėme, išdainavome visas dainas.

Per šį jubiliejų iš Vilkaviškio krašto niekas neatvažiavo. Praėjau ir Šakių rajono atkarpą – čia irgi nesutikau nei gyvos dūšelės.

Mano šventė pasibaigė... Grįždama namo mąsčiau apie nykstantį ar naikinamą visuomenės pilietiškumą, besitęsiančią emigraciją, iškirstus Lietuvos miškus, užterštą Baltijos jūrą ir upes, sunaikintą lietuvišką pinigą – litą, tuštėjančius kaimus ir uždaromas mokyklas, išsigimstančią teisėsaugos sistemą ir melu rašomą naująją tautos istoriją. Mintimis sveikinau visus, buvusius pirmajame Baltijos kelyje, ir taip troškau, kad vėl visi susikibtume rankomis...



Alma MENČINSKIENĖ

Vilkaviškietė

Galerija: tapatybės įspaudai

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---