Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Tapatybės įspaudai

---

Nuotrauka iš knygos „Vienišas kanklininkas Juozas Telešius“.

Prieš 110 metų, rugpjūčio 24 d., gimė Alvite gyvenęs kanklininkas, liaudies muzikantas, kaimo šviesuolis Juozas Telešius, kurio atminimą planuojama pagerbti rudenį.

Juozas su kanklėmis susipažino pradinėje mokykloje. Įkvėptas XX a. pradžios tautinio atgimimo, savarankiškai išmoko kankliuoti ir visą gyvenimą puoselėjo kanklių muziką. Jis sukūrė individualią skambinimo kanklėmis techniką. Visą gyvenimą atidavęs šiam instrumentui, savarankiškai eksperimentavęs, kanklių meistras turėtų būti įdomus šių dienų kankliuotojams. O mūsų tikslas – kad šis žmogus, nors ir žinomas besidomintiesiems kanklėmis, nebūtų pamirštas.

Jau rugsėjo 15 d. visus pakviesime į sekmadienio popietę Alvito bendruomenės kiemelyje „Pasižvalgymai po Alvito kraštą“. Muzikinėje literatūrinėje kompozicijoje „Ar žinot jūs tą kraštą brangų, dailų“ prisiminsime ne tik kanklininką Juozą Telešių, bet ir kitus iš šio krašto kilusius, gyvenusius ir gyvenančius kūrėjus. Svečiuosis Vilkaviškio muzikos mokyklos kanklių ansamblis „Sadutė“, bus eksponuojama paroda iš Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus fondų.

O spalio 14 d. atidengsime skulptūrinį suolelį, skirtą J. Telešiui įamžinti. Ant jo bus išdrožti muzikanto pasakyti žodžiai: „Kanklių muzika – tai vaistas nuo šiuolaikinį pasaulį užgulančio kurtumo.“ Šis akcentas gražiai įsilies į jau pradėtą kūrėjų taką įvairiose Alvito erdvėse. Vėliau susitiksime su kompozitoriumi, atlikėju, mokytoju ir kanklių meistru Jonu Chodkevičiumi.

Vyresnieji alvitiečiai J. Telešių prisimena kaip linksmą, mandagų žmogų, kaimyną. Į pasisveikinimą „Labą dieną“ jis atsakydavo padėkodamas: „Ačiū už labą“. Vaikus jis pralinksmindavo „šokindamas“ lėles, o suaugusiuosius – linksmais pasakojimais.

Mokydamasis pradinėje mokykloje J. Telešius pasigamino savo pirmąsias kankles. Tai buvo tradicinės suvalkietiško tipo kanklės su užrietimu kairėje pusėje ir apvaliu dešiniuoju galu. Matematikos mokytojas suderino kankles ir šiek tiek pamokė, sakydamas: „Toliau atsirinksi pats.“ To ir užteko, kad Juozas savarankiškai išmoktų skambinti tradiciniu būdu, o vėliau ir kurtų savus skambinimo būdus.

Smalsumas skatino J. Telešių įvaldyti kuo daugiau muzikos instrumentų. Jis mokėjo griežti smuiku, groti klarnetu. Muzikuojama buvo ir šeimoje. Tėtis, pagaminęs dvivagę žagrę, išmainė ją į smuiką, o Juozukas pasigamino cimbolus – susidarė šeimos kapela. Tarnaudamas kariuomenėje J. Telešius savarankiškai iš vadovėlio mokėsi groti akordeonu, kartu mokydamas ir kitus. Vyras visą gyvenimą giedojo bažnyčios chore. Tačiau svarbiausias muzikos instrumentas jam visą gyvenimą buvo kanklės. Juozas sakęs: „Kanklių muzika man labiausiai patiko – ne tik kad lietuviška, kaip retai sutinkama, bet ir kaip labai tylaus ir švelnaus balso, be to, aš jas laikiau kaip neatrastas bei neištirtas žemes keliautojams.“

Sūnus Eugenijus pasakojo: „Tėtis buvo Lietuvos patriotas, kankliavimu jis išreiškė pasipriešinimą to meto valdžiai. Eiliuoti, kurti ar perfrazuoti tekstus jam puikiai sekdavosi.“

Sovietų okupacijos laikais muzikantas savo kankles mažai kam terodė, tačiau keičiantis politinei bei kultūrinei situacijai Lietuvoje kanklininkas pradėjo aktyviau koncertuoti, dalyvauti įvairiuose renginiuose, rūpintis kanklių populiarinimu. Kanklininkas dovanojo ar pusvelčiui pardavė apie pusę tūkstančio savo darbo instrumentų.

Kanklininko – muzikanto ir meistro – talentas ryškiausiai atsiskleidė J. Telešiui sulaukus brandaus amžiaus. Anot artimųjų, ėmęsis daryti kankles, „šį darbą jis galėjo dirbti dieną ir naktį, be poilsio, su meile imdavo medį, varžtą, stygą.“ Galėdavo per visą Lietuvą pervažiuoti ieškodamas varžtelių. Jei negaudavo stygų, pats jas darė iš troso vielučių. Namuose stovėjo jo rankomis sukurti baldai, išdailinti gražiausiais raižiniais.

Juozas Telešius gimė 1913 m. Dzūkijoje. Tėvas Vincas buvo kalvis, motina Juozapa – vargonininko duktė. Ji turėjo skambų balsą, dainuodavo akompanuodama sau gitara. Juozas šeimoje buvo vyriausias iš aštuonių vaikų. Būdamas keturiolikos metų pradėjo dirbti Leipalingio spirito varykloje. Mokėsi šio miestelio pradžios mokykloje, vėliau – Kaune spirito pramonės technologijos kursuose, tarnavo Lietuvos kariuomenėje Marijampolėje. Dirbo įvairiose spirito varyklose. O nuo 1932 m. gyveno Alvite (Vilkaviškio r.), 1942 m. vedė Antaniną Balevičiūtę, užaugino sūnų Eugenijų. Kanklininkas mirė 2001 m., palaidotas Alvito kapinėse.

Džiaugiamės, kad šio žmogaus kūryba gyva ne tik žmonių atmintyje, bet ir įamžinta vaizdo ir garso juostose. Medžiaga, surinkta įvairių folkloro ekspedicijų metu, ir jo gamintos kanklės bei dokumentinė medžiaga saugoma ne tik Telešių šeimos archyve, bet ir Kauno miesto muziejaus tautinės muzikos instrumentų skyriuje, Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus, Leipalingio muziejaus fonduose. Jo skambinimo technika aprašyta kolektyvinėje monografijoje „Senosios kanklės ir kankliavimas“, 2015 m. buvo išleista knyga „Vienišas kanklininkas Juozas Telešius“, kurią sudarė Laura Lukenskienė. Į ją gražiai sugulė prisiminimai apie šį kūrėją ir jo kūryba.

Tikime, kad J. Telešius yra ir bus įdomus šių dienų kontekste. Smagu, kad Alvite yra jaunimo, kuris domisi kankliavimu.



Angelė BLAŽAITIENĖ

Vilkaviškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Alvito filialo bibliotekininkė

Galerija: Projektas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---