|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Parduoda dirbamą žemę Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.
Galioja iki: 2024-10-20 08:58:54
Parduoda atjunkytus paršelius. Tel. 0 614 11 665.
Galioja iki: 2024-10-20 14:10:20
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Tapatybės įspaudai
|
|
|
Raimonda Kurauskienė puikiai valdo ne tik muzikos instrumentus, bet ir lietuvišką žodį.
Vilkaviškietės Raimondos Kurauskienės rašinys, skirtas gimtajai kalbai, išrinktas geriausiu konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“.
Ketvirtą kartą įvykusį konkursą rengia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos draugija ir „Lituanistų sambūris“.
Pati R. Kurauskienė yra mokytoja, bet vaikus moko ne lietuvių kalbos ir literatūros, o muzikos meno. Tačiau kas pasakė, kad gražiai rašyti ir gimtąją kalbą mylėti gali tik lituanistai? Anaiptol! Vis, kas pažįsta Raimondą, žino, kad ji nestokoja nei įvairių idėjų, nei raiškaus žodžio. O mintys rašiniui, kaip ji pati juokavo, gimė vieną naktį, kai neėmė miegas. Tad jas užrašiusi pedagogė išsiuntė savo kūrinį konkursui. Ir buvo labai maloniai nustebinta, kai į jos namus atkeliavo siuntinys su gausybe dovanų bei I vietos suaugusiųjų grupėje diplomu.
Konkurse dalyvavo dar viena mūsų rajono pedagogė – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vida Kaukaitė. „Jos darbas galėtų virsti smagia integruota pamoka pradinukams, sujungiančia dialektologiją, geografiją ir… pasaką. Autorė rašo apie saulės spindulėlį, kuris per porą dešimčių minučių pažadina ir pakalbina visą Lietuvą nuo Ignalinos krašto iki Nidos. Keliaudamas jis pastebi kiekvienam kraštui būdingą gamtovaizdį, išgirsta skirtingą šnektų skambesį“, – rašoma „Gimtosios kalbos“ (Nr. 8 / 2024) žurnale.
Leidinys išspausdino konkurso finalininkės R. Kurauskienės darbą. Autorei leidus, jos kūrinį publikuojame ir „Santakoje“.
Apie kalbą
„Tėvynę reikia mylėti kaip mamą. Na ir kas, kad kitos didesnės ir turtingesnės. Ji juk – vienintelė. Ji – mūsų“, – šiuos kadaise ištartus žurnalistės Editos Mildažytės žodžius prisimenu kaskart žengusi žingsnį pro ką tik nusileidusio lėktuvo duris.
Keistai geri dabar laikai, juk ką tik tolimoje šalyje galėjau matyti kalnus, vandenyną ar egzotiškas palmes, o po poros valandų šnerves jau glosto lietuviškas oras. Kuo labiau veriasi pasaulis, tuo labiau jaučiu ir savo mažumą, ir pasididžiavimą, kad tokia mažytė šalis išliko greta didžiųjų valstybių. Išliko su savo kultūra, istorija, pasakomis, dainomis ir tarmėmis. Išliko, būdama tokia mažytė, mažutė, mažutėlė, mažutėlytė, mažulytė, mažučiukė, mažuliukė, mažutėliukė… Kuri dar kalba pasižymi tokiu neįtikėtinu deminutyvų skaičiumi? Kurioje dar pasaulio kalboje prie to paties veiksmažodžio pridėjęs vos trumputį priešdėlį, gali pakeisti žodžio prasmę? Kad ir žodyje bėgti: priešpiet ji nu bėgo, apie pietus par bėgo, iš darbo pa bėgo, papietauti susi bėgo ir netrukus vėl iš bėgo.
Neseniai paklausiau už svetimtaučio ištekėjusios draugės: „Viską suprantu, visi esame žmonės su rankomis, kojomis ir širdimi, visi turime gerų savybių ir stipriai tobulintinų, bet kaip su kalba? Juk kažin ar įmanoma išmokti svetimos šalies kalbą taip, kaip gimtąją, iki subtiliausių smulkmenų, iki tokio lygio, kad kitas suprastų, ką sakai net ir perkeltine prasme.“ Draugė nusišypsojo: „Kartais kuo mažiau žodžių, tuo geriau…“ Hm, man – tikrai ne, kalba man yra viskas, juk visų ir visokių santykių pagrindas yra mokėjimas kalbėtis. Mokėjimas rasti tinkamą žodį, toną, aiškiai pasakyti tai, ką galvoji ir jauti, o kartais ir išmintinga pauze užverti lūpų vartus. Juk ne veltui sakoma, kad žodis gali ne tik pakylėti, apsaugoti, palaikyti ar išteisinti, bet ir nužudyti.
Paradoksalu, kad mokykloje už plepėjimą kartais buvau baudžiama, o dabar tai – mano pagrindinis darbo įrankis. Raštu ir žodžiu išreiškiu save mokydama vaikus ir suaugusiuosius, klasėje ir scenoje. Susidėlioju keletą pagrindinių minčių ir būna labai įdomu, kokius žodžius Dievas atsiųs joms apipinti. Neapsakomas jausmas, kai pradėjus kalbėti sugrįžta žmonių reakcijos: kartais musės skrydžio girdėjimo tyla, kartais šypsena ir juokas, kartais akyse sublizgusi ašara, o labiausiai džiaugiuosi klausimu ar replika. Tuomet išsivysto įdomiausios diskusijos, kurios padeda atrasti ir suprasti.
Mokau negalią turinčius vaikus muzikos, vienas iš jų geba pasakyti tik aštuonis žodžius (ne visus lietuviškus ir padorius). Meistriškai juos vartodamas, vaikinas visai šauniai sukasi gyvenime. Bet kartais iš žvilgsnio ir reakcijų matau, kiek daug jis supranta. Kartais pasvajoju, ką jis pasakytų, jei kokiu nors stebuklingu būdu jo galvoje esantis kompiuteris pataisytų kalbos centrus. Ko ir kiek jis pasakytų? Tuo pat metu liūdna dėl vaikų, paauglių ir suaugusiųjų, kurie galėtų, bet nesistengia. Neskaito, nesidomi, o ir patys kažin ar supranta, kad išgyvena tikrų tikriausią skurdą. Kalbos skurdą. Juk jei kas nors ir išaugino mano pasitikėjimą savimi, tai – kalba. Pasi tikėjimą, pa tikėjimą, tik ėjimą…
Ir Tėvynę, grįždama iš svečios šalies, pajuntu gerokai anksčiau, nei lėktuvo ratai paliečia žemę. Kad tuojau ją pamatysiu, suprantu jau oro uoste, kai išgirstu, kad daugelis aplinkinių kalba lietuviškai. Juk laukiame to paties ugninio paukščio, kuris parskraidins mus į lietaus šalį, į Lietuvą.
RAIMONDA KURAUSKIENĖ
Vilkaviškis
Vilkaviškietės Raimondos Kurauskienės rašinys, skirtas gimtajai kalbai, išrinktas geriausiu konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“. |
Ketvirtą kartą įvykusį konkursą rengia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos draugija ir „Lituanistų sambūris“.
Pati R. Kurauskienė yra mokytoja, bet vaikus moko ne lietuvių kalbos ir literatūros, o muzikos meno. Tačiau kas pasakė, kad gražiai rašyti ir gimtąją kalbą mylėti gali tik lituanistai? Anaiptol! Vis, kas pažįsta Raimondą, žino, kad ji nestokoja nei įvairių idėjų, nei raiškaus žodžio. O mintys rašiniui, kaip ji pati juokavo, gimė vieną naktį, kai neėmė miegas. Tad jas užrašiusi pedagogė išsiuntė savo kūrinį konkursui. Ir buvo labai maloniai nustebinta, kai į jos namus atkeliavo siuntinys su gausybe dovanų bei I vietos suaugusiųjų grupėje diplomu.
Konkurse dalyvavo dar viena mūsų rajono pedagogė – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vida Kaukaitė. „Jos darbas galėtų virsti smagia integruota pamoka pradinukams, sujungiančia dialektologiją, geografiją ir… pasaką. Autorė rašo apie saulės spindulėlį, kuris per porą dešimčių minučių pažadina ir pakalbina visą Lietuvą nuo Ignalinos krašto iki Nidos. Keliaudamas jis pastebi kiekvienam kraštui būdingą gamtovaizdį, išgirsta skirtingą šnektų skambesį“, – rašoma „Gimtosios kalbos“ (Nr. 8 / 2024) žurnale.
Leidinys išspausdino konkurso finalininkės R. Kurauskienės darbą. Autorei leidus, jos kūrinį publikuojame ir „Santakoje“.
„Tėvynę reikia mylėti kaip mamą. Na ir kas, kad kitos didesnės ir turtingesnės. Ji juk – vienintelė. Ji – mūsų“, – šiuos kadaise ištartus žurnalistės Editos Mildažytės žodžius prisimenu kaskart žengusi žingsnį pro ką tik nusileidusio lėktuvo duris.
Keistai geri dabar laikai, juk ką tik tolimoje šalyje galėjau matyti kalnus, vandenyną ar egzotiškas palmes, o po poros valandų šnerves jau glosto lietuviškas oras. Kuo labiau veriasi pasaulis, tuo labiau jaučiu ir savo mažumą, ir pasididžiavimą, kad tokia mažytė šalis išliko greta didžiųjų valstybių. Išliko su savo kultūra, istorija, pasakomis, dainomis ir tarmėmis. Išliko, būdama tokia mažytė, mažutė, mažutėlė, mažutėlytė, mažulytė, mažučiukė, mažuliukė, mažutėliukė… Kuri dar kalba pasižymi tokiu neįtikėtinu deminutyvų skaičiumi? Kurioje dar pasaulio kalboje prie to paties veiksmažodžio pridėjęs vos trumputį priešdėlį, gali pakeisti žodžio prasmę? Kad ir žodyje bėgti: priešpiet ji nu bėgo, apie pietus par bėgo, iš darbo pa bėgo, papietauti susi bėgo ir netrukus vėl iš bėgo.
Neseniai paklausiau už svetimtaučio ištekėjusios draugės: „Viską suprantu, visi esame žmonės su rankomis, kojomis ir širdimi, visi turime gerų savybių ir stipriai tobulintinų, bet kaip su kalba? Juk kažin ar įmanoma išmokti svetimos šalies kalbą taip, kaip gimtąją, iki subtiliausių smulkmenų, iki tokio lygio, kad kitas suprastų, ką sakai net ir perkeltine prasme.“ Draugė nusišypsojo: „Kartais kuo mažiau žodžių, tuo geriau…“ Hm, man – tikrai ne, kalba man yra viskas, juk visų ir visokių santykių pagrindas yra mokėjimas kalbėtis. Mokėjimas rasti tinkamą žodį, toną, aiškiai pasakyti tai, ką galvoji ir jauti, o kartais ir išmintinga pauze užverti lūpų vartus. Juk ne veltui sakoma, kad žodis gali ne tik pakylėti, apsaugoti, palaikyti ar išteisinti, bet ir nužudyti.
Paradoksalu, kad mokykloje už plepėjimą kartais buvau baudžiama, o dabar tai – mano pagrindinis darbo įrankis. Raštu ir žodžiu išreiškiu save mokydama vaikus ir suaugusiuosius, klasėje ir scenoje. Susidėlioju keletą pagrindinių minčių ir būna labai įdomu, kokius žodžius Dievas atsiųs joms apipinti. Neapsakomas jausmas, kai pradėjus kalbėti sugrįžta žmonių reakcijos: kartais musės skrydžio girdėjimo tyla, kartais šypsena ir juokas, kartais akyse sublizgusi ašara, o labiausiai džiaugiuosi klausimu ar replika. Tuomet išsivysto įdomiausios diskusijos, kurios padeda atrasti ir suprasti.
Mokau negalią turinčius vaikus muzikos, vienas iš jų geba pasakyti tik aštuonis žodžius (ne visus lietuviškus ir padorius). Meistriškai juos vartodamas, vaikinas visai šauniai sukasi gyvenime. Bet kartais iš žvilgsnio ir reakcijų matau, kiek daug jis supranta. Kartais pasvajoju, ką jis pasakytų, jei kokiu nors stebuklingu būdu jo galvoje esantis kompiuteris pataisytų kalbos centrus. Ko ir kiek jis pasakytų? Tuo pat metu liūdna dėl vaikų, paauglių ir suaugusiųjų, kurie galėtų, bet nesistengia. Neskaito, nesidomi, o ir patys kažin ar supranta, kad išgyvena tikrų tikriausią skurdą. Kalbos skurdą. Juk jei kas nors ir išaugino mano pasitikėjimą savimi, tai – kalba. Pasi tikėjimą, pa tikėjimą, tik ėjimą…
Ir Tėvynę, grįždama iš svečios šalies, pajuntu gerokai anksčiau, nei lėktuvo ratai paliečia žemę. Kad tuojau ją pamatysiu, suprantu jau oro uoste, kai išgirstu, kad daugelis aplinkinių kalba lietuviškai. Juk laukiame to paties ugninio paukščio, kuris parskraidins mus į lietaus šalį, į Lietuvą.
RAIMONDA KURAUSKIENĖ
Vilkaviškis
Galerija: Tapatybės įspaudai
Publikuota: 2024-09-20 10:57:55
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi
* Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|