|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Parduoda dirbamą žemę Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.
Galioja iki: 2024-10-20 08:58:54
Parduoda atjunkytus paršelius. Tel. 0 614 11 665.
Galioja iki: 2024-10-20 14:10:20
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Mūsų rajone
|
|
|
Dvaro sodyboje vykstančius renginius kartais pagyvina „dvariškių“, pasipuošusių XIX a. menančiais aprėdais, pasirodymai. Greta – senasis, Paežerių Stelmuže vadinamas ąžuolas.
Lijanos DULSKYTĖS nuotr.
Vilkaviškio kraštą puošiantys Paežerių dvaro rūmai iš visų pusių apsupti gamtos. Šiaurėje – šešių kolonų laikomas balkonėlis žvelgia į ežero bangas. Pietuose – svečių sutikimo kiemas: žaliuoja ovali veja ir auga rožynai. O už pagrindinių rūmų vartų – kažkada keturiomis kaštonų eilėmis apsodinta alėja. Į rytus – įkomponuotas senasis dvaro parkas, kurį pratęsia vakaruose augantys šimtamečiai medžiai.
Įspūdinga augmenija
Manoma, kad senasis Paežerių dvaro parkas buvo pradėtas kurti dar Zabielų valdymo laikais, o galutinai suformuotas lenkų Gavronskių giminės iniciatyva.
Parteris priešais pagrindinį rūmų fasadą buvo apsodintas rožių grupėmis po kelis krūmus. Žiemos metu jos buvo dengiamos nuo šalčio. Gėlynuose žydėjo raudonos begonijos. Dekoratyvinių gėlių sėklas dvarininkai parsiveždavo iš Lenkijos. Tarpukariu rytinė parko dalis buvo gausiai apsodinta alyvomis.
Dvaro parko amžius gali siekti daugiau nei du šimtmečius. Paežerių Stelmuže vadinamo ąžuolo grožis akis džiugina jau penkis amžius. Senojo glaustašakio aukštis siekia 40 metrų, o kamieno apimtis – daugiau nei 2 metrus. Iš vienos pusės kamieną į dvi dalis plėšia milžiniška drevė. Prieš trejetą metų kilusi smarki vėtra pasidarbavo iš peties – daug labiau į dangų išsikerojusios ąžuolo šakos tuomet krito žemėn.
Netoli ąžuolo, į pietus, prie rūmų tvoros, auga dar vienas senolis – 16 ha ploto parką dabinantis šimtametis bukas, valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Šio medžio apimtis – 4 metrai, o aukštis siekia 39 metrus. Manoma, kad tai antras seniausias medis, augantis dvaro teritorijoje.
Istorinėje 1989 m. užfiksuotoje apybraižoje rašoma, kad „parko kampe, prie tako posūkio į šiaurinę, lygiagrečią krantui alėją, netoli didžiųjų baltųjų tuopų, augo svyruoklinė guoba, kuri žuvo, kai parką užpuolė maras. Dar viena įdomi skėstašakė guoba augo prie buvusios oranžerijos [...].
Seniau parterio pakraščių fragmentai buvo apsodinti jazminais, alyvomis, vikmedžiais. Nuo buvusių vartų parterio pomedžiuose vešėjo lazdynai. Paežerėje augo raudonas karklų krūmas. Kaštonų tarpuose, pakelėje, nuo vaismedžių sodo pusės baltai ir raudonai žydėjo gudobelių medeliai.“
Nemažą parko dalį supa šimtametės liepų alėjos. Į jas įsilieja senojo dvaro parko sodo vieta. Dabar ten auga palyginti visai neseniai pasodintos obelaitės.
Trys oranžerijos – tik prisiminimuose
Tarp minėtų galiūnų – ąžuolo ir buko – išlikusi nedidelė kalvelė. Po jos žalia veja slepiasi buvusios oranžerijos rūsiai. Mūrinės, puošnios oranžerijos gėlėmis rūmų šeimininkai puošdavo parapijos bažnyčios Alvite šventorių.
Laiko tėkmėje oranžerija keitė savo paskirtį. Vienu metu čia buvo Paežerių dvaro kasa – pagrindinė rūmų buhalterio darbo vieta. Žmonių prisiminimuose minimos ir dvaro staliaus dirbtuvės. Būtent stalius kaltinamas sudeginęs puošnų oranžerijos mūrinuką.
Senojo mišraus tipo parko takelius ir alėjas puošė dar dvi oranžerijos. Vienoje iš jų augo vynuogės. Mūrinė įstiklinta oranžerija stovėjo didesnio tvenkinio saloje. Iš vynuogių buvo gaminamas vynas. Ši sala buvo gausiai apželdinta augalais ir gėlynais. Deja, buvusį tvenkinį su sala užliejo dirbtinai pakeltas Paežerių ežero vanduo.
Prie kito tvenkinio stovėjo daržovių oranžerija. Garsus 1912 m. gimęs architektūros tyrinėtojas Klemensas Čerbulėnas rašė: „Į rytus nuo rūmų prasiskleidžia šešiolikos hektarų ploto parkas ir sodas. Viskas apsupta tankiomis alėjomis. O šios savo ruožtu apsodintos aukštaūgėmis liepomis, topoliais, klevais, uosiais, bukais. Parke laisvai auga beržai, riešutynai, skirpstai, akacijos ir magnolijos.
Tarp medžių telkšo trys nemaži kastiniai tvenkiniai. Vieno jų saloje buvo mūrinis vynuogyno pastatas. Prie kito tvenkinio pakraščio išliko įdomių formų mūrinė daržovių oranžerija. Parko takai ir takeliai gyvai pravingiuoja tvenkinių pakraščiais ir tilteliais. Parke buvo mediniai dažyti tilteliai pereiti per griovius, kuriais tekėjo Kastinės vardu vadinamo upelio vanduo. Visą augaliją prižiūrėjo penkiolika nuolatinių darbininkų, kuriems vadovavo sodininkas. Parke dirbo už gėlių sodinimą atsakingos merginos.“
Gaila, bet visos trys oranžerijos menamos tik užrašytuose liudijimuose.
Tvenkinius jungė liepteliai
Žmonių prisiminimai porina, kad tvenkiniuose plaukiojo iš Japonijos ir Olandijos atvežti dekoratyviniai paukščiai. Po gulbių kojomis nardė auksinės žuvelės. Virš tvenkinių vandens šokinėjo milžiniški karpiai.
Visą parko tvenkinių sistemą juosė iš akmens ir plytų sumūrytos skliautinės pralaidos per tiltelius. Tokiomis pralaidomis vanduo tekėjo per visą parko teritoriją. Viena upelio pralaidos per kelią grota išlikusi iki dabar. Ši grota stūkso po žvyrkeliu, kuris vingiuoja pietinėje nuo rūmų dalyje ir veda į Aukso ragu vadinamą pusiasalį. Tvenkinius jungė mediniai, įprastai dažyti ir neturintys didelės prabangos liepteliai.
Yra žinių, kad Kastinės upelę, tekančią per parką, gausino du trykštantys šaltiniai. Vieno iš jų versmė skriejo fontanu per specialų akmenį. Mažesnio šaltinio vandeniu naudojosi pagrindinis rūmų sodininkas. Dvaro reikalams vanduo buvo vežamas iš parke buvusio didesnio šaltinio. Šis tryško ties Kastinės upelės krantu buvusio medinio rentinio.
XIX a. už dvaro tyvuliuojantis ežeras buvo kur kas labiau nutolęs nuo centrinių rūmų. Savininkai šiaurinėje pusėje sugalvojo išsikasti kanalą ir įrengti puošnią, iš ąžuolinių lentų sukaltą prieplauką.
Apie tokią buvusią prieplauką rašo mokslininkas K. Čerbulėnas: „Į šiaurę nuo rūmų centro buvo plati vejos alėja. Pakraščiai apsodinti gėlių lysvėmis. Alėjos gale nuo rūmų užpakalinio fasado, prie ežero, buvo įrengta ąžuolinių „blankų“ prieplauka laiveliams.“ Tokiu būdu ežero vanduo atitekėjo arčiau rūmų. Kelias link prieplaukos vedė gėlių ir medžių alėja, kurios viduryje buvo veja.
Teritoriją puošė skulptūros
Visuose šaltiniuose fiksuojami liudijimai apie Paežerių dvaro parke stovėjusias skulptūras. Šaltiniuose sakoma, kad 1954 m. vykusios ekspedicijos metu parke rasti pjedestalai. Teigiama, jog aukštesnėse ir gražesnių perspektyvų parke vietose buvo dekoratyvinių skulptūrų vienetai.
Yra išlikusi trumpa legenda, kuri porina apie vieną tokią skulptūrą – ant aukšto obelisko pastatytą jaunos merginos, liūdnai žvelgiančios į Paežerių ežero pusę, monumentą. Balta, vėjyje besiplaikstanti suknelė teikė skulptūrai puošnumo, o liūdinčios akys skatino domėtis meno kūrinio istorija.
Pasak legendos, beveik 3 m aukščio skulptūra buvo pastatyta rūmų tarnaitei, kuri neva šoko į ežero bangas ir pranyko. Kiti amžininkai prisimena, kad tarnaitė pasikorė.
Parką labai sužalojo Antrasis pasaulinis karas. Augalus apgraužė evakuacijos metu genami gyvuliai.
Pokario metais dalis parko sunaikinta pačių gyventojų rankomis – medžiai panaudoti malkoms. Buvę gana gausūs dekoratyviniai krūmai labai nukentėjo per neapdairų parko valymą 1962–1964 metais.
Šiuo metu parko teritorijoje vis dar tyvuliuoja trys šimtamečiai tvenkiniai. Auga visą praeitį regėję uosiai, tuopos, ąžuolai, klevai ir liepos. Laiko tėkmėje be pėdsako iš parko išnyko čia buvusios skulptūros, oranžerijos.
Vis dar šlama senosios liepų alėjos, o tvenkiniuose plaukioja laukinės antys ir gulbės. Už rūmų tyvuliuojančio užtvenkto ežero vanduo pasiglemžė nemenką senojo parko dalį. Parko takeliai prikelti naujam gyvenimui. Vakarop įsižiebia žibintai, ir tyvuliuojančių tvenkinių fone šmėsteli buvusios rūmų tarnaitės šešėlis.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Vilkaviškio kraštą puošiantys Paežerių dvaro rūmai iš visų pusių apsupti gamtos. Šiaurėje – šešių kolonų laikomas balkonėlis žvelgia į ežero bangas. Pietuose – svečių sutikimo kiemas: žaliuoja ovali veja ir auga rožynai. O už pagrindinių rūmų vartų – kažkada keturiomis kaštonų eilėmis apsodinta alėja. Į rytus – įkomponuotas senasis dvaro parkas, kurį pratęsia vakaruose augantys šimtamečiai medžiai. |
Manoma, kad senasis Paežerių dvaro parkas buvo pradėtas kurti dar Zabielų valdymo laikais, o galutinai suformuotas lenkų Gavronskių giminės iniciatyva.
Parteris priešais pagrindinį rūmų fasadą buvo apsodintas rožių grupėmis po kelis krūmus. Žiemos metu jos buvo dengiamos nuo šalčio. Gėlynuose žydėjo raudonos begonijos. Dekoratyvinių gėlių sėklas dvarininkai parsiveždavo iš Lenkijos. Tarpukariu rytinė parko dalis buvo gausiai apsodinta alyvomis.
Dvaro parko amžius gali siekti daugiau nei du šimtmečius. Paežerių Stelmuže vadinamo ąžuolo grožis akis džiugina jau penkis amžius. Senojo glaustašakio aukštis siekia 40 metrų, o kamieno apimtis – daugiau nei 2 metrus. Iš vienos pusės kamieną į dvi dalis plėšia milžiniška drevė. Prieš trejetą metų kilusi smarki vėtra pasidarbavo iš peties – daug labiau į dangų išsikerojusios ąžuolo šakos tuomet krito žemėn.
Netoli ąžuolo, į pietus, prie rūmų tvoros, auga dar vienas senolis – 16 ha ploto parką dabinantis šimtametis bukas, valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Šio medžio apimtis – 4 metrai, o aukštis siekia 39 metrus. Manoma, kad tai antras seniausias medis, augantis dvaro teritorijoje.
Istorinėje 1989 m. užfiksuotoje apybraižoje rašoma, kad „parko kampe, prie tako posūkio į šiaurinę, lygiagrečią krantui alėją, netoli didžiųjų baltųjų tuopų, augo svyruoklinė guoba, kuri žuvo, kai parką užpuolė maras. Dar viena įdomi skėstašakė guoba augo prie buvusios oranžerijos [...].
Seniau parterio pakraščių fragmentai buvo apsodinti jazminais, alyvomis, vikmedžiais. Nuo buvusių vartų parterio pomedžiuose vešėjo lazdynai. Paežerėje augo raudonas karklų krūmas. Kaštonų tarpuose, pakelėje, nuo vaismedžių sodo pusės baltai ir raudonai žydėjo gudobelių medeliai.“
Nemažą parko dalį supa šimtametės liepų alėjos. Į jas įsilieja senojo dvaro parko sodo vieta. Dabar ten auga palyginti visai neseniai pasodintos obelaitės.
Tarp minėtų galiūnų – ąžuolo ir buko – išlikusi nedidelė kalvelė. Po jos žalia veja slepiasi buvusios oranžerijos rūsiai. Mūrinės, puošnios oranžerijos gėlėmis rūmų šeimininkai puošdavo parapijos bažnyčios Alvite šventorių.
Laiko tėkmėje oranžerija keitė savo paskirtį. Vienu metu čia buvo Paežerių dvaro kasa – pagrindinė rūmų buhalterio darbo vieta. Žmonių prisiminimuose minimos ir dvaro staliaus dirbtuvės. Būtent stalius kaltinamas sudeginęs puošnų oranžerijos mūrinuką.
Senojo mišraus tipo parko takelius ir alėjas puošė dar dvi oranžerijos. Vienoje iš jų augo vynuogės. Mūrinė įstiklinta oranžerija stovėjo didesnio tvenkinio saloje. Iš vynuogių buvo gaminamas vynas. Ši sala buvo gausiai apželdinta augalais ir gėlynais. Deja, buvusį tvenkinį su sala užliejo dirbtinai pakeltas Paežerių ežero vanduo.
Prie kito tvenkinio stovėjo daržovių oranžerija. Garsus 1912 m. gimęs architektūros tyrinėtojas Klemensas Čerbulėnas rašė: „Į rytus nuo rūmų prasiskleidžia šešiolikos hektarų ploto parkas ir sodas. Viskas apsupta tankiomis alėjomis. O šios savo ruožtu apsodintos aukštaūgėmis liepomis, topoliais, klevais, uosiais, bukais. Parke laisvai auga beržai, riešutynai, skirpstai, akacijos ir magnolijos.
Tarp medžių telkšo trys nemaži kastiniai tvenkiniai. Vieno jų saloje buvo mūrinis vynuogyno pastatas. Prie kito tvenkinio pakraščio išliko įdomių formų mūrinė daržovių oranžerija. Parko takai ir takeliai gyvai pravingiuoja tvenkinių pakraščiais ir tilteliais. Parke buvo mediniai dažyti tilteliai pereiti per griovius, kuriais tekėjo Kastinės vardu vadinamo upelio vanduo. Visą augaliją prižiūrėjo penkiolika nuolatinių darbininkų, kuriems vadovavo sodininkas. Parke dirbo už gėlių sodinimą atsakingos merginos.“
Gaila, bet visos trys oranžerijos menamos tik užrašytuose liudijimuose.
Žmonių prisiminimai porina, kad tvenkiniuose plaukiojo iš Japonijos ir Olandijos atvežti dekoratyviniai paukščiai. Po gulbių kojomis nardė auksinės žuvelės. Virš tvenkinių vandens šokinėjo milžiniški karpiai.
Visą parko tvenkinių sistemą juosė iš akmens ir plytų sumūrytos skliautinės pralaidos per tiltelius. Tokiomis pralaidomis vanduo tekėjo per visą parko teritoriją. Viena upelio pralaidos per kelią grota išlikusi iki dabar. Ši grota stūkso po žvyrkeliu, kuris vingiuoja pietinėje nuo rūmų dalyje ir veda į Aukso ragu vadinamą pusiasalį. Tvenkinius jungė mediniai, įprastai dažyti ir neturintys didelės prabangos liepteliai.
Yra žinių, kad Kastinės upelę, tekančią per parką, gausino du trykštantys šaltiniai. Vieno iš jų versmė skriejo fontanu per specialų akmenį. Mažesnio šaltinio vandeniu naudojosi pagrindinis rūmų sodininkas. Dvaro reikalams vanduo buvo vežamas iš parke buvusio didesnio šaltinio. Šis tryško ties Kastinės upelės krantu buvusio medinio rentinio.
XIX a. už dvaro tyvuliuojantis ežeras buvo kur kas labiau nutolęs nuo centrinių rūmų. Savininkai šiaurinėje pusėje sugalvojo išsikasti kanalą ir įrengti puošnią, iš ąžuolinių lentų sukaltą prieplauką.
Apie tokią buvusią prieplauką rašo mokslininkas K. Čerbulėnas: „Į šiaurę nuo rūmų centro buvo plati vejos alėja. Pakraščiai apsodinti gėlių lysvėmis. Alėjos gale nuo rūmų užpakalinio fasado, prie ežero, buvo įrengta ąžuolinių „blankų“ prieplauka laiveliams.“ Tokiu būdu ežero vanduo atitekėjo arčiau rūmų. Kelias link prieplaukos vedė gėlių ir medžių alėja, kurios viduryje buvo veja.
Visuose šaltiniuose fiksuojami liudijimai apie Paežerių dvaro parke stovėjusias skulptūras. Šaltiniuose sakoma, kad 1954 m. vykusios ekspedicijos metu parke rasti pjedestalai. Teigiama, jog aukštesnėse ir gražesnių perspektyvų parke vietose buvo dekoratyvinių skulptūrų vienetai.
Yra išlikusi trumpa legenda, kuri porina apie vieną tokią skulptūrą – ant aukšto obelisko pastatytą jaunos merginos, liūdnai žvelgiančios į Paežerių ežero pusę, monumentą. Balta, vėjyje besiplaikstanti suknelė teikė skulptūrai puošnumo, o liūdinčios akys skatino domėtis meno kūrinio istorija.
Pasak legendos, beveik 3 m aukščio skulptūra buvo pastatyta rūmų tarnaitei, kuri neva šoko į ežero bangas ir pranyko. Kiti amžininkai prisimena, kad tarnaitė pasikorė.
Parką labai sužalojo Antrasis pasaulinis karas. Augalus apgraužė evakuacijos metu genami gyvuliai.
Pokario metais dalis parko sunaikinta pačių gyventojų rankomis – medžiai panaudoti malkoms. Buvę gana gausūs dekoratyviniai krūmai labai nukentėjo per neapdairų parko valymą 1962–1964 metais.
Šiuo metu parko teritorijoje vis dar tyvuliuoja trys šimtamečiai tvenkiniai. Auga visą praeitį regėję uosiai, tuopos, ąžuolai, klevai ir liepos. Laiko tėkmėje be pėdsako iš parko išnyko čia buvusios skulptūros, oranžerijos.
Vis dar šlama senosios liepų alėjos, o tvenkiniuose plaukioja laukinės antys ir gulbės. Už rūmų tyvuliuojančio užtvenkto ežero vanduo pasiglemžė nemenką senojo parko dalį. Parko takeliai prikelti naujam gyvenimui. Vakarop įsižiebia žibintai, ir tyvuliuojančių tvenkinių fone šmėsteli buvusios rūmų tarnaitės šešėlis.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Galerija: Paežerių dvaro parkas
Publikuota: 2024-09-24 10:44:29
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Automobilių taršos tikrintojai pasiekė ir Vilkaviškį * Dronus perpratęs senjoras siužetais džiugina žmones
* „Korio“ grupės narių tikslas – sau ir kitiems padėti gyventi blaiviai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|