Slidininkus entuziazmas nuveda į pripažintas trasas

Birutė NENĖNIENĖ

Ar įsivaizduojate tokį malonumą: esate, kiek tik akys aprėpia, baltoje erdvėje, o
dangus dar pažeria tiek snaigių, kad nematai už penkių metrų stovinčio bičiulio? Keltuvu
pakyli virš slėnį dengiančių debesų – ir pirmyn. Vieną, antrą, trečią dieną „maudaisi”
gryno oro, sniego ir saulės „voniose”… „Net vienintelė savaitė slidinėjimo kalnuose suteikia
gerų emocijų bei energijos metams”, – sutartinai tvirtino vilkaviškiečiai Stanislovas
Petrukaitis ir Linas Dubickas, patys užsidegę ir nemažai vilkaviškiečių „susargdinę”
kalnų slidinėjimu.

Kalnai jungia ir suartina

Stanislovas Petrukaitis, vasarą po Europos šalis įvairiais maršrutais vežiojantis
kelionių mėgėjus, tik pervertęs šeimos albumą pamatė, jog ši, 2005-ųjų metų, žiema yra
dešimtoji, kai pirmąkart žmones išvežė slidinėti į kalnus. Metais vėliau į kalnus išvyko
Linas Dubickas. „Ateinantį sezoną švęsime jubiliejų”, – planavo vyrai, prisimindami, jog
anksčiau vilkaviškiečiai neturėjo tradicijos, inventoriaus, sąlygų kultivuoti kalnų slidinėjimą. Stanislovą drąsiai galima vadinti pradininku. Pradedant 1996-aisiais žiemomis į
Slovakijos kalnus slidinėti jis veždavo po 2–3 kartus, tačiau žmones surinkti vien iš
Vilkaviškio buvo neįmanoma.

Metams bėgant Vilkaviškio rajone atsirado daugiau slidinėjimo entuziastų todėl kilo
idėja įsteigti Slidininkų klubą. „Jis buvo įkurtas 2001 metais tam, kad būtų galima
parengti trasą ir slidinėjimo malonumą pratęsti vietoje”, – pasakojo šio sumanymo
pagrindinis įgyvendintojas Linas Dubickas.

Dabar vienas džiaugsmas turėti savą vežėją, be to, smagiau į tolimesnę kelionę
išvažiuoti su panašių interesų kompanija. S.Petrukaitis tvirtino, jog važiuojantys slidinėti
žmonės nuo kitų turistų skiriasi paslaugumu, nuoširdumu, vieningumu. Tik pasibaigus
vasaros malonumams jau prasideda kalbos apie slidinėjimą. Net neklausiama, kur, bet tik
kada važiuos. Džiugu, kad įsijungia šeimos, pradeda vežtis vaikus. Kalnais „susirgę“
vilkaviškiečiai Gudaičiai, Širviai, Didžbaliai, Blauzdžiūnai ir kiti.

Renkasi pripažintas trasas

Veždamas kitų miestų slidininkus ar turistus vasaromis S.Petrukaitis domisi, ką
kitoniškiau parodyti galėtų vilkaviškiečiams. Šiemet, prieš išveždamas mūsiškių grupę,
individualiai, savo mašina pravažiavo dolomitines Alpes Šiaurės Italijoje ir išrinko
geras vietas slidinėti, pigesnes gyventi. Kiekvienais metais vilkaviškiečiai slidininkai
stengiasi keisti slidinėjimo trasų geografiją.

Po Slovakijos pradėjo važiuoti į Austrijos slidinėjimo trasas Kaprune, Zell am See.

Pernai pasirinko Prancūzijos Trijų slėnių vietovę (netoli Albervilio, kur 1992 metis vyko
olimpinės varžybos). Įsidrąsinę olimpinėse trasose net surengė saviškių slidininkų bei
snieglentininkų greito nusileidimo varžybas. Šiemet pasibaiminę, jog dėl per didelio
entuziazmo nepatirtų traumų, atostogavo dolomitinių Alpių fone, netoli Madonna di
Campiglio kurorto.

Būtina apsauga

Slidinėjimas kalnuose – padidintos rizikos poilsis, todėl būtina apsidrausti. Įmoka
dvigubai didesnė nei šiaip turistaujant. Traumų tikimybė visada yra. Važiuoja ne visi
vienodai gerai mokantys slidinėti. Traumų dažniau pasitaiko lekiantiems per daug
pasitikint savo jėgomis. Per vilkaviškiečių slidinėjimo dešimtmetį pasitaikė du rimtesni
traumų atvejai.

Pastaruoju metu slidininkai pradėjo atsakingiau žiūrėti į apsaugos priemones –
šalmus, net dantų apsaugas, kojų įtvarus. Dar yra veido apsaugos priemonės nuo vėjo,
saulės. Naudojami įvairūs akiniai – vieni nerasoja, kiti paryškina apniukusią dieną, treti
apsaugo nuo saulės. Kad kūnas neprakaituotų, yra specialūs drabužiai. „Tik pradėję
kalnuose slidinėti nieko šito nežinojome”, – sakė Linas, o Stanislovas pridūrė, jog tai
suvokti padėjo patys kalnai. Pirmaisiais metais pasikeldavo į pusantro tūkstančio metrų,
o pastaraisiais užsikelia ir į virš trijų tūkstančių metrų aukštį. Apačioje būna 3–5
laipsniai, tai viršuje – dvidešimt laipsnių šalčio. O jeigu dar vėjas…

Su snieglentėmis įdomiau

Besikalbant apie slidinėjimo malonumus, Stanislovui knietėjo pasigirti, jog nuo dukros
Donatos „užsikrėtė” snieglentėmis ir jau kuris laikas slides padėjęs į šalį. Jo pavyzdžiu
pasekė nemažai vilkaviškiečių. Statistika rodo, jog snieglentės populiarėja, net ir Vištytyje mėgėjų atsiranda. Tačiau išmokti jas valdyti sudėtingiau nei slides.

Pagal norus ir kišenę

Slidinėjimo inventoriaus dabar jau didelis pasirinkimas. Stanislovas Lenkijoje pasižvalgė, kur galima ne sezono metu įsigyti nupigintų snieglenčių, slidžių, mano nuvešiąs
vilkaviškiečiams apsipirkti. Snieglenčių komplektą galima įsigyti už tūkstantį litų,
maždaug tiek pat slidininkai pakloja už rūbų komplektą. Beje, visi vilkaviškiečiai pradėjo
slidinėti iš užsienio parvežtu dėvėtu inventoriumi bei rūbais. Naujus įsigyti atsirado
poreikis įgavus slidinėjimo įgūdžių bei kasmet važiuojant į kalnus.

Galėtų klestėti iš turizmo

Slidinėjimas nepigus malonumas tiek išvažiuojant į tikrus kalnus, tiek Lietuvoje.
Pavyzdžiui, tai, ką savo lėšomis ir bendraminčių entuziazmu per trumpą laiką Vištytyje
įrengė Slidininkų klubas, kainuoja daugiau kaip 100 tūkstančių litų. Todėl reikia kaip nors
tuos pinigus susirinkti. Tačiau ir vėlgi problema – dar nėra kaip pasiūlyti tokių paslaugų,
kurių poilsiautojai norėtų ir galėtų sumokėti. Labai svarbu tiek servisas, tiek trasų kokybė.

„Lietuvoje niekada nesusilyginsime su tikrųjų kalnų slidinėjimo sąlygomis, tačiau norint,
kad šis poilsio ir pramogų verslas išsiplėstų bei įsitvirtintų, reikalingos investicijos“, – sakė
L.Dubickas. Deja, jas pritraukti trukdo biurokratiniai įstatymų barjerai ir valdiškas
požiūris. Galima būtų dalyvauti Europos Sąjungos paramos programose. Deja, šiandien
idėjas tenka atidėti dviems–trejiems metams, kadangi nerandama lėšų Vištyčio regioninio parko specialiajam planui parengti.

Bet jau vien dėl to, kas padaryta iš entuziazmo, Višytyje jaučiasi pagyvėjimas. Šią
žiemą iš vienos Vištytyje esančios kaimo turizmo sodybos į slidinėjimo trasą žmones
pradėjo vežioti specialus autobusiukas. Ne kiekvienas gali išvažiuoti į užsienį, bet
savaitgalius čia praleisti daug kam būtų miela. Nebūtinai slidinėti, o vien tik pabūti su
šeima gyname ore, miško apsuptyje.

Pirmus dvejus metus, kol Slidininkų klubas dar nebuvo įrengęs keltuvo, savo trasą
garsinti kuklinosi. Tačiau maždaug prieš metus atidarė internetinę svetainę. Šios
informacijos dėka savaitgaliais pagausėjo interesantų iš tolimesnių vietovių. Be to, Vištyčio slidinėjimo trasa bei klubo išleistas lankstinukas buvo pristatyti kovo pradžioje
vykusio „Vivaturo“ parodoje „Šešupės“ euroregiono turizmo stende.