Šešių dešimtmečių laikraščio kelias į dabartį

„Vakaruose dar dundėjo pabūklai, karas buvo nesibaigęs. Ėjo 1944-ųjų gruodis. Iš
Vilkaviškio miesto, kuriame prieš karą gyveno virš 9000 gyventojų, buvo likę tik degėsių
ir nuolaužų krūvos, atrodo, pusėtinai sveiki penki stambesni mūriukai. Iš jų viename,
Vilniaus gatvėje, įsikūrėme visa apskrities šešiolikos žmonių partinė valdžia. Gavome iš
LKP(b) Centro komiteto nurodymą organizuoti apskrityje laikraštį. Ilgai nedelsdami
ėmėmės darbo.<...> Prisimenu, su antruoju partijos sekretoriumi Čelyševu ieškojome
tinkamesnio pavadinimo savo būsimam laikraščiui. Imame tą – netinka, kitą – taip pat
nei šioks, nei toks. Paskui, sakome, gal „Pergalė“ bus neblogas? Nusprendėme, kad
geriausiai skamba pergalė, čia, tuose griuvėsiuose.<...> 1945 vasarį išėjo pirmasis „Pergalės“ numeris. Dviejų puslapių. Džiaugėmės…“ Tai – ištrauka iš tuometinio Propagandosagitacijos skyriaus vedėjo Jurgio Lietuvninko prisiminimų. Šis žmogus buvo pirmojo
Vilkaviškio apskrities laikraščio leidėjas, pirmasis neoficialus redaktorius.

Pirmasis „Pergalės“ numeris išėjo vasario 8 d. 5000 egz. tiražu, kainavo 20 kapeikų.

„Pergalė“ bus mūsų apskrities veidrodis, kuriame atsispindės realus apskrities darbo
žmonių gyvenimas ir jų darbai…“ – buvo rašoma pirmojo numerio vedamajame.

Iki 1946 m. kovo 3 d. „Pergalę“ spausdino Marijampolės „Švyturio“ spaustuvėje,
veždavo 23 km su dviračiu – net ir žiemą…

1945 m. rugsėjį pirmuoju atsakinguoju laikraščio redaktoriumi patvirtinamas Bronius
Vaitkevičius. Redakcijai paskiriamos patalpos J.Basanavičiaus gatvėje, formuojasi kolektyvas.

1945 m. lapkričio 4 d. Spalio švenčių garbei laikraštis pirmą kartą išleidžiamas keturių
puslapių.

Redakcija 1946 m. kovo 9 d. iš Kauno parsiveža pirmąją spaustuvinę mašiną
„amerikanką“ ir savo jėgomis įkuria spaustuvę Kybartuose. Čia įsikuria ir pati redakcija.

Vėliau „Pergalės“ redakcijos adresai ir redaktoriai keitėsi, ir ne vieną kartą.
Kartais dabartinės „Santakos“ skaitytojai pareplikuoja, kad rajono laikraštis – neįdomus.

Įdomu, ką jie būtų sakę skaitydami tų laikų „Pergalę“. „Rimtesnio atsinešimo liaudies
ūkio atstatyme“, „Į pagalbą propagandistui ir agitatoriui“, „Broliškų respublikų pirmūnai
pataria“ ir pan. – tokios rubrikos ir straipsnių pavadinimai dominavo tuometinėje
„Pergalėje“. Tačiau temų ratas plečiasi, atsiranda ir smagesnių dalykų. Vadovaujant
poetui J.Kalvaičiui, apie „Pergalę“ susiburia jaunųjų literatų būrelis. Jo iniciatyva
pradeda eiti laikraščio literatūrinis priedas „Jaunasis literatas“. 1947 m. „Pergalėje“
pasirodė satyrinis skyrelis „Šermukšninė lazda“. Atsiranda skyreliai „Užsienio gyvenimo
temomis“, „Gydytojas pataria“, „Pergalės“ pašte“, savo nuotraukas pirmasis ima spausdinti vietinis fotografas V.Palinauskas (iki tol nuotraukas „Pergalei“ teikė tik TASS arba
ELTA).

Lietuvoje 1950 m. liepą apskritys reorganizavosi į rajonus. Iš Vilkaviškio apskrities
buvo sudaryti du rajonai – Vilkaviškio ir Kybartų. 1950 m. liepos 9 d. „Pergalės“ numeris
išėjo „Lietuvos KP(b) Kybartų ir Vilkaviškio rajonų komitetų ir rajono vykdomųjų
komitetų organas“. Laikraštis ėjo dukart per savaitę 3000 tiražu. Vos po šešių „Pergalės“
numerių Kybartuose organizuojamas „Leninietis“, o „Pergalė“ tampa tik Vilkaviškio
laikraščiu.

Pirmą kartą dviejų spalvų šventinis numeris išleidžiamas 1952 m. gegužės 1 d.
1953 m. redakcija įsigijo du motorinius dviračius, o kai vėliau buvo gauti dar du
motociklai IŽ, redakcijos darbuotojai kone triumfavo.

Nuolat auga laikraščio prenumerata.

1962 m. laikraštis leidžiamas 10000 tiražu, triskart per savaitę. Daugėja darbuotojų,
1967 m. pastoviai rašo iki 80 neetatinių korespondentų. Tais metais redakcija įsigyja
pirmąjį automobilį: „Moskvič 407“…

1964 metais „Pergalėje“ pradeda dirbti vienas būsimų ilgamečių redaktorių Povilas
Jankys, netrukus 1965 m., ateina iki šiol laikraštyje tebedirbanti korespondentė Birutė
Pavlovienė.

1970 m. laikraštį skaitė kas ketvirtas rajono gyventojas, beveik kiekviena šeima.
Povilas Jankys „Pergalėje“ pradėjo redaktoriauti 1971-aisiais. Prieš tai redaktoriavęs
Juozas Urbonas buvo išrinktas Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Laikraštis
buvo Lietuvos komunistų partijos Vilkaviškio rajono komiteto ir rajono Darbo žmonių
deputatų tarybos organas. Redaktoriaus kandidatūrą parinkdavo vietos partijos komitetas, o patvirtindavo tuomet buvęs respublikinis laikraščių ir žurnalų susivienijimas
„Periodika“, kuriam tuometinė spauda ne tik turėdavo atiduoti visus uždirbtus pinigus,
bet ir paklusti. Tais laikais redakcija vidutiniškai per metus gaudavo apie 35 tūkst. rublių
gryno pelno. Mat turėjo vieną didžiausių tiražų iš rajoninių laikraščių ir uždirbdavo
daug pinigų iš užuojautų, kurios Suvalkijoje buvo itin madingos. „Pergalė“ išlaikė nuostolingus kitų rajonų laikraščius.

Iki 1972 metų „Pergalės“ kolektyvas vargo ankštose patalpose, toli nuo spaustuvės,
Kęstučio gatvėje. Buvo sunku lakstyti į spaustuvę Vilniaus gatvėje su laikraščio
korektūromis ir maketais. Redakcija iki tol buvo įsikūrusi tame pačiame pastate kaip ir
Vaikų muzikos mokykla. Nuolat repetuojantis muzikantų orkestras norėdamas atsikratyti
žurnalistų taip garsiai grojo, kad plunksnos broliai nebeatlaikė ir pasiprašė perkeliami
kitur. Redakcijai buvo įrengti kabinetai virš spaustuvės.

Pokaryje iš Vilkaviškyje kažkada buvusių trijų spaustuvių griuvėsių išlikusias švininių
šriftų raides surinkęs pradėjusios veikti spaustuvės direktorius Vytautas Kaminskas
buvo labai darbštus ir kūrybingas.

Jis važinėjo po šalį, konsultavosi su didesnių spaustuvių direktoriais ir įdiegė daug
naujovių. Jau tada „Olimpijos“ spaustuvė turėjo pranašesnių įrengimų nei kitos. Į
pa-aukštinimą išėjusį direktorių pakeitė ir jo idėjas tęsė Algirdas Vosylius.

Tuometiniai „Pergalės“ tekstai spaustuvėje buvo renkami linotipu – didžiule mašina, iš
švino liejančia laikraščio eilutes. Jas ir straipsnių antraštes po vieną raidę į laikraščio
puslapio dydį atitinkantį rėmą sudėliodavo spaustuvės darbuotojos, kurių pareigos dabar
skamba mistiškai – metranpažės.

Nuo 1972 m. gegužės 5 d. „Pergalės“ laikraštis atspausdintas nauju, pažangiu, kokybę
garantuojančiu būdu – ofsetu. Tai buvo didelis pasiekimas, nes „Pergalė“ tapo pirmuoju
ofsetu atspausdintu rajoniniu laikraščiu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje.
Vilkaviškyje vyko visasąjunginiai poligrafijos darbuotojų seminarai, o kaip ofsetinės
spaudos kokybės pavyzdys į daugelį tuometinės TSRS kampelių iškeliavo 74-asis „Pergalės“ numeris.

Sunku tais laikais buvo dirbti žurnalistams. Egzistavo nerašytos taisyklės, apie ką
galima rašyti, o ko nevalia liesti. Partijos komitetas reikalavo, kad būsimas laikraštis
būtų parodytas iš vakaro. 17 metų laikraščiui vadovavęs P.Jankys pamena, kaip ne
vienas parengtas rašinys likdavo trūnyti stalčiuje, nes jo „nepalaimindavo“ partijos
komitetas. Tačiau tuo metu „Pergalėje“ dirbo daug sumanių, kūrybingų žmonių. Be iki šių
dienų „Santakos“ neišdavusių Birutės Pavlovienės, Birutės Nenėnienės, Laimos Vabalienės, Romo Čėplos, laikraštyje tuo metu dirbo Julius Lenčiauskas (dabar „Kauno dienos“
korespondentas), Gracius Kneizevičius (dabar – Marijampolės laikraščio „Savaitė“ redaktorius), Valė Čeplevičiūtė (dabar – dienraščio „Lietuvos žinios“ redaktorė), Zita Zokaitytė
(buvusi „Kėdainių garso“ redaktorė), Leonija Abraitytė (dabar Lietuvos radijo reporterė)
ir kt. 1980-aisais į redakciją korektoriauti atėjo dabartinė redaktorė Dangyra Apanavičienė.

Nebrangios, vos porą kapeikų kainuojančios „Pergalės“ tiražas pasiekė 15 tūkst. egzempliorių ir dar kilo. Tais laikais rajoninių laikraščių tiražas buvo ribojamas – 16 tūkst. ir ne
daugiau.

Pelną nešanti „Pergalė“ 1986-aisiais pagaliau buvo įvertinta pagal nuopelnus – jai
skirtos naujos patalpos – pastatytas „alytnamis“, kuriame redakcija glaudžiasi iki šiol.
Sunkus, bet ramus žurnalistams laikas tęsėsi iki devintojo dešimtmečio pabaigos –
Lietuvos atgimimo. Pereinamuoju laikotarpiu į pensiją nutarė išeiti Agimantas
Vendrikis, kelis dešimtmečius „Pergalėje“ rašęs žemės ūkio temomis. Į jo vietą atėjo
Algimantas Gudaitis. Neatlaikęs abipusio partijos komiteto ir susikūrusio „Sąjūdžio“
spaudimo nuo 1989-ųjų pradžios išėjo ilgametis redaktorius P.Jankys. Į jo vietą ilgai
nebuvo kandidato, mat neaiški laikraščio ateitis visus baugino. Po ilgų bevaldystės
mėnesių redaktoriumi tapo partijos komiteto darbuotojas Zigmas Žemaitis, netrukus
korespondente pradėjo dirbti Anda Pečiulienė.

Nuo 1990-ųjų vasario laikraštis atsikratė priklausomybės ir tapo ne kieno nors organu,
o rajono laikraščiu. Dar po mėnesio pribrendo noras keisti ir pavadinimą. Iš skaitytojų
siūlymų labiausiai tinkančiu išrinkus paežeriečio Vytauto Griniaus variantą, buvusi
„Pergalė“ 1990 m. kovo 17 d. tapo „Santaka“.

Tais pačiais metais persikrikštijusi „Santaka“ išgyveno ne tik politinius spaudimus, bet
ir blokadą, kada nebuvo popieriaus ir laikraštį teko leisti neperiodiškai, labai mažos
apimties. „Sutriko laikraštinio popieriaus tiekimas iš TSRS fabrikų. Mes, „Santakos“
redakcija, siekdama užtikrinti galimai ilgiau nenutrūkstantį ryšį su jumis, laikinai
pertvarkome laikraščio išleidimą.

Kurį laiką laikraštis išeis du kartus per savaitę: trečiadienį ir šeštadienį. Popieriaus
tiekimo situacijai normalizavusis, skaitytojams padarytą skriaudą kompensuosime papildomais laikraščio numeriais ar didinsime jų apimtį“, – tai redakcijos pranešimas,
išspausdintas 1990 metų balandžio 21 dienos numerio pirmame puslapyje.

Blokados sąlygomis „Santaka“ ne tik visus 1990-uosius, bet ir ištisus 1991, 1992, 1993
metus skaitytojus pasiekdavo sutrikusiu ritmu. Tiražas kito nuo 14700 iki 9160 egzempliorių.

Rajone atsirado politinis konkurentas – „Sąjūdžio“ laikraštis „Dobilas“. Nors naujam,
neprofesionalų redaguojamam leidiniui „Santaka“ visapusiškai padėdavo, jo puslapiuose
sulaukdavo nepelnytos kritikos. Tačiau netrukus laikmetis viską sudėstė į savo vietas.
Nuo 1994 metų sausio „Santaka“ vėl pradėjo eiti įprastu periodiškumu.

Keičiantis pinigams, įvairiai kainavo ir „Santakos“ vienas numeris: 3, 8 kapeikas (1990
m.), 20, 60 kapeikų (1991–1992 m.), 1,15–2 rublius (1992 m.), 2, 4, 8 talonus (1992–1993 m.), 8,
12, 18 centų (1993 m.), 15 centų , 20, 25 centus (1994 m.), 50, 60 centų (1997,1998, 1999 m.), 70
centų (2000 m.).

Nuo 1998 metų balandžio mėnesio „Santakos“ kolektyvas padidėjo nauju – maketuotojodizainerio etatu. Pirmuoju redakcijos kompiuteriu dirbo Edmundas Dulskis. Nuo tada
„Santaka“ užmiršo linotipus ir netrukus kompiuteriais rašyti pradėjo visi laikraščio
darbuotojai.

Į kitus rajonus gyventi išvykus Z.Žemaičiui ir A.Pečiulienei, laikraščiui vadovavo
B.Nenėnienė, o į redakciją atėjo naujų darbuotojų – E.Mičiulienė ir E.Kviesulaitienė.
1999-aisiais redakcijos vairą perėmė D.Apanavičienė, bendrovės finansus tvarkyti
pradėjo buhalterė V.Dulskienė, pagausėjusiai reklamai prireikė vadybininko. Juo dirba
R.Jasulaitis.

Jau 49-ti metai „Santaka“ organizuoja savo vardo krepšinio turnyrą, jau šeštus metus
– nominacijų šventes.

Nuo 1999 m. kartą per savaitę skaitytojus lanko „Santakos“ priedas „Reklamos gidas“.