Vaikai susitiko su Italijoje gyvenančiais broliu ir seserimis

Birutė NENĖNIENĖ

Dešimtmetė Rasita ir dvylikametis Aurimas Kilikevičiai neseniai sugrįžo iš daugiau
nei mėnesį trukusios viešnagės Italijoje pas savo jaunesnes seseris Andželiką, Sandrą ir
brolį Mantą. Vaikai buvo nesimatę nuo 2004 metų pabaigos.

Išsiskyrė prieš dvejus metus

„Santakoje“ (vasario 25 d. numeryje) rašėme, jog penkis Jurgitos ir Sauliaus Kilikevičių
neprižiūrimus vaikus priglaudė Kybartų globos grupė, o teismas 2002 metų pradžioje
tėvams neterminuotam laikui apribojo tėvystę.

Įvykdžiusi visus tarptautinio įvaikinimo procedūros formalumus, prieš pat 2004
metų Kalėdas trejų metų Andželiką, penkerių Sandrą ir septynerių Mantą įsivaikino italų
Milenos ir Pjerdžiuzepės Bernadelių šeima. Rasita ir Aurimas pratinosi prie kitos italų,
Bernadelli kaimynų, šeimos, tačiau paskutiniu momentu apsigalvojo ir atsisakė išvykti iš
Lietuvos. Vaikai norėjo likti su močiute, kuri juos aplankydavo globos namuose. 2005 metų
pradžioje Lakštučiuose gyvenanti močiutė Marija Mickevičienė tapo vaikų globėja. Nuo
tada jos namai tapo ir anūkų namais. Rasita rudenį lankys Lakštučiuose ketvirtą klasę,
Aurimas – jau šeštokas, todėl kaip ir pernai važinės į Bartninkų Jono Basanavičiaus
vidurinę mokyklą.

Palaiko ryšį

Pagal dvišalius įvaikinimo institucijų susitarimus apie užsieniečių įsivaikintų vaikų
prisitaikymą ir gyvenimą naujoje šeimoje informacija teikiama įvaikinimo tarnybai,
perduodama Vaiko teisių apsaugos tarnybai bei tai įstaigai, kurioje vaikai gyveno. Taip
pat palaikomas ryšys su Lietuvoje likusiais broliais. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir
įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuoja šeimų,
įvaikinusių lietuvių vaikus, susitikimus Lietuvoje.

Lietuvos ir Italijos įvaikinimo tarnybų susitarimu šią vasarą italų šeimose po mėnesį
ir ilgiau viešėjo Lietuvoje likę broliai. Kelionės išlaidas padengė ir savo namuose vaikus
priėmė bei globojo brolių ir sesių įtėviai italai.

Pirmasis skrydis lėktuvu

Vasario pabaigoje Rasita ir Aurimas gavę žinią, jog kviečiami į Italiją susitikti su
beveik dvejus metus nematytais broliu ir seserimis, neturėjo supratimo apie jų laukiančią
kelionę, nerimavo, kur ir su kuo teks gyventi, bendrauti. Močiutė suruošė reikalingus
daiktus, parūpino dovanų.

Birželio 18 dieną per 30 vaikų grupė, lydima suaugusiųjų, iš Vilniaus lėktuvu nuskrido
į Italijos šiaurinėje dalyje esantį Milaną. Iš oro uosto Rasitai ir Aurimui autobusu gal
porą valandų teko važiuoti iki miestelio, kuriame gyvena sesutės ir brolis su įtėviais.

Pabiro džiaugsmo ašaros

Broliai ir seserys dar iš tolo atpažino vieni kitus, nes per išsiskyrimo laiką buvo ne
kartą apsikeitę nuotraukomis. „Aš tai apsiverkiau“, – prisipažino Rasita kalbėdama apie
labai lauktą pirmąją jaudinančio susitikimo akimirką, kada po nedrąsaus susižvalgymo
vieni kitiems puolė į glėbį. „Man tai visai nieko“, – sakė Aurimas. Jis net nelabai norėjęs
vykti, nes baugino svetimas kraštas, ilgas išsiskyrimas su savo namais, močiute. Tačiau
įtėviai, vaikams net neprašant, kiekvieną dieną leido paskambinti telefonu į Lietuvą
močiutei ir pasikalbėti. Kai vaikai išvažiavo atgal, italai patys paskambino į Lakštučius,
norėdami sužinoti, kaip sekėsi kelionė. „Užteko išgirsti vieniems kitų čiauškėjimą ir buvo
aišku, kad viskas gerai“, – šypsojosi močiutė Marija.

Padėjo žodynas

Po susitikimo džiaugsmo Italijoje Rasitai ir Aurimui teko perprasti tai, jog sesės bei
brolis nekalba ir nesupranta lietuviškai. Tačiau tai netrukdė bendrauti visai šeimai. „Kai
ką susirodydavome judesiais, o vėliau bendravome vartydami žodyną“, – sakė Aurimas.
„Italų – lietuvių kalbų žodyną“ turi įtėviai. Jis labai pravertė, norint susikalbėti su broliu
Mantu, vaikų įtėviais Milena ir Pjerdžiuzepe. Tačiau per viešnagės laiką Rasita ir
Aurimas pramoko nemažai ir itališkų žodžių, o Mantas atkartojo vieną kitą žodį
lietuviškai. Mažosios seserys kalba nesidomėjo.

Prie jūros ir kalnuose

Pirmasis įspūdis, kurį vaikai įvardijo kalbėdami apie Lietuvos ir Italijos gamtos
skirtumus, buvo dvelktelėjusi šiluma. Visą viešnagės laiką ten kaitino apie 30 laipsnių.
Antrasis neįprastas vaizdas – kalnai ir daug žydinčių gėlių, nematyti augalai.

Įtėviai pirmiausia visus penkis vaikus nusivežė parodyti savo tėvams. Po to nuvyko į
tame pačiame mieste netoliese esančius namus. Aurimui buvo paruošta vieta Manto
kambaryje, Rasita apgyvendinta su Sandra ir Andželika.

Penkiolika dienų visi penki vaikai ir tėvai praleido jūros saloje, kurioje Bernadeliai turi
savo namą. Į salą kėlėsi keltu, plaukiojo laivu. Po to Pjerdžiuzepei baigėsi atostogos, bet
Milena vaikus nusivežė į kalnus, kur šeima taip pat turi namelį. Pirmą kartą gyvenime
nuostabioje kalnų apsuptyje jie praleido visą savaitę. Aurimas jūrą jau buvo matęs, nes
važiavo į Palangą su globos grupės vaikais.

„Jie labai geri“

Prie stalo valgyti susėsdavo visa šeima kartu. Itališki sausi pusryčiai, makaronų
patiekalai pietums, pica vakarienei vaikams labai patiko. Visai nepasigedo italų nemėgstamos sriubos. Kiekvieną dieną po pietų sočiai prisivalgydavo vaisių. Rasitai labiausiai
patiko bananai, Aurimui – kiviai. Jiedu neliko nepastebėję įtėvių gražių tarpusavio
santykių bei šilto bendravimo su jų seserimis ir broliu. Įtėvius juodu vadino vardais, o
„italiukai“ šaukė „mama“ ir „papa“. „Jie labai geri, jie myli mūsų brolį ir seseris“, – sakė
Rasita.

Visi drauge šventė Manto gimtadienį, ant torto užpūtė devynias žvakeles. Aurimas
su Pjerdžiuzepe jūroje žvejojo. Įtėviai nupirko vaikams mielų smulkmenų.

Atminimui – nuotraukos ir suvenyrai

Išvykoje vaikai nepatyrė jokių nesusipratimų, nes jautė suaugusiųjų dėmesį ir globą.
Vietoj nusivežto krepšio rūbų jie parsivežė dukart tiek padovanotų rūbelių, taip pat
mokyklinių reikmenų, žaislų. Atsisveikinti ir išlydėti atėję Bernadelių giminaičiai ir
draugai taip pat šį tą dovanojo. Lietuviukai įtėviams prisiminimui paliko suvenyrą,
sesėms ir broliui – žaislų, po lietuvišką knygelę. Atsisveikinant mažoji sesutė, penkiametė
Andželika, norėjo važiuoti su jais kartu, o italai sakė: „Iki kitos vasaros“.

Rasita ir Aurimas švytinčiais veidais rodė albumėlyje tvarkingai susidėtas nuotraukas
– įtėviai juos daug fotografavo.

Dalydamasi vaikų džiaugsmu močiutė kalbėjo, jog kitais metais italai galėtų aplankyti
Lietuvą, juos mielai čia priimtų.

Keičiasi įstatymai

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išleido įsakymą, jog nuo rugpjūčio 1 dienos
užsieniečiams apribojamas Lietuvos vaikų iki 5–6 metų įvaikinimas. Be apribojimų
užsieniečiai galės įsivaikinti tik specialių poreikių vaikus.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje akredituota 17 užsienio įvaikinimo organizacijų agentūrų: devynios JAV, trys
Italijos, po vieną Ispanijos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Naujosios Zelandijos. Iš
viso užsieniečių šeimos pernai įsivaikino 110 vaikų (lietuviai į savo šeimas priėmė 87).

Lyderiais tapo italai, kurie įsivaikina vis daugiau vaikų. Pernai į Italiją išvyko 48
vaikai. Šiemet italų šeimos įsivaikino dar 31 be lietuvių tėvų globos likusį vaiką.

Įvaikinimo tarnybos specialistai tai aiškina tuo, jog vaikus pasiima vyresnio amžiaus
sutuoktinių poros. Be to, italai nevengia ir specialiųjų poreikių vaikų, o kadangi jų tradicija
– gausios šeimos, įsivaikina po kelis. Tokiose šeimose vaikai gydomi meile, švelnumu,
dėmesiu, rūpesčiu bei realių svajonių išsipildymu.

Nors nuo liepos 1 dienos Lietuvoje įsigaliojo naujas įstatymas ir įsivaikinusiems vaiką
tėvams išmokama vieno tūkstančio litų vienkartinė pašalpa, tačiau mūsų rajone, pasak
Vaiko teisių apsaugos tarnybos viršininkės Danutės Viltrakienės, įsivaikinti norinčių
beveik neatsiranda. Šiuo metu dėl įvaikinimo tvarkomi vienos šeimos dokumentai.