Vokiečių statytas namas žymi Lietuvos valstybės pradžią

Po keleto metų bus jau pusė amžiaus, kai vištyčiokų Mackevičių šeima gyvena šiuose namuose. Per tą laiką būta visko – keitėsi valdžios, buvo statomos ir griaunamos užkardos, o vokiečių statytas, savitos architektūros namas tebestovi. Ties juo – nulį kilometrų žymintis ženklas. Nors prieš šį statinį yra dar vienas,
pagal šį žymėjimą Lietuvos valstybė prasideda būtent čia…

Žandarų buveinė

Česlovas Mackevičius pasakojo, kad čia anksčiau buvęs vokiečių žandarmerijos pastatas. Toliau, rusų sienos link stovintis statinys buvo jų muitinė. Šeimininko žmonos Irenos Mackevičienės duomenimis, jų namas statytas apie 1930 metus. Čia žandarams tekdavo tardyti muitininkams neįtikusius žmones.

Tuo metu nebuvo labai griežtos kontrolės, lietuviai ir vokiečiai per sieną iki 1934 metų vaikščiojo laisvai,
todėl vyko aktyvi spirito kontrabanda.

Pirko iš kolūkio

Mackevičių šeima iš tuometinio kolūkio pusę namo nupirko 1960 metais. Kitą pusę įsigijo kaimynas, kuris čia gyvena ir šiandien. Tada pusė statinio kainavo 20 tūkstančių rublių. Iš šio namo Č.Mackevičius išėjo į armiją, čia parsivežė žmoną, užaugino du vaikus.

Name net neįrengti rūsiai, nes, vos pakasus, iš žemės veržiasi vanduo. Juk ežeras – čia pat.

Atsidūrė anapus

Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, trejetas Vištyčio pakraščio gyventojų šeimų atsidūrė kaimyniniame
„užsienyje“. Tarp jų ir Mackevičiai. Namo šeimininkas atsimena, kaip nelengva buvo gyventi keliolika
metų. Į Vištytį juos leisdavo tik pagal sąrašus, nei giminės, nei vaikai į jų namus kada panorėję atvykti
negalėjo. Pasimatyti dažniau buvo įmanoma tik išėjus už užkardos.

Č.Mackevičius sakė ne kartą rusų pasieniečiams padėjęs paskersti kiaulę, bet kai reikėdavo eiti ar važiuoti
per sieną, jie jokių nuolaidų nedarydavo, tiesiog apsimesdavo, kad nepažįsta…

Laikas nepalietė

Sukako jau dveji metai, kai užkarda perkelta už lietuvių namų. Mackevičių kiemas vasarą nuolat pilnas
žmonių. Atvažiuoja vaikai, trys anūkai.

Vokiečių namas nuo pastatymo dienos mažai pasikeitė: išliko toks pat aukštas, stačiais šlaitais stogu,
dengtu tikromis vokiškomis čerpėmis, tebestovi tos pačios, laiko nepaliestos sienos. Mackevičiai savo
būsto pusę nudažė gelsvomis spalvomis, pakeitė langus, nes senuosius jau netrukdomas varstė vėjas, pasistatė priestatą.

Amžinas „emigrantas“

Seniūno B.Politos manymu, vokiečiai tokiais stačiais stogo šlaitais namus statydavo dėl to, kad lengviau
būtų laikyti sunkias čerpes. Bekasdami pamatus priestatui, šeimininkai nieko ypatingo neaptiko – suirti
bebaigiantį šalmą, šautuvo diržą. Jokių kaulų ar dar ko nors, liudijančio šiurpius faktus, nerasta. Matyt,
vištyčiokai su vokiečiais nesipyko, tai ir dramų čia nebūta.

– Namas geras, nešaltas, – pasakojo šeimininkas, – čia gera aura, nėra kuo skųstis.
Pasak seniūno, Vištytyje nemaža senų, ne lietuvių statytų pastatų. Šitas įdomus tuo, kad, net ir stovėdamas
vienoje vietoje, įvairiu metu priklausė skirtingoms valstybėms.

Pažeidėjams griežti

Dabar Mackevičiai džiaugiasi „sugrįžę“ į Lietuvą. Šeimininkas apipjaustė paežerės medžių šakas, kad
per langą matytųsi didžiulis Vištyčio ežeras. Tik maudantis užsimiršti negalima. Nors teritorija vandenyje
niekuo nepažymėta, rusų pasieniečiai iškart tempia įžengusį jų pusėn pas save. Paskui „sienos pažeidėjas“
(tai kas, kad iš nežinojimo) su didelėmis ceremonijomis ir palydomis perduodamas lietuvių pasieniečiams
Kybartuose.

Tokia istorija neseniai atsitiko dviem terminalo statybininkams, kurie maudydamiesi netyčia pažeidė valstybių sieną. Juos rusai grąžino tik po dviejų dienų.

Pasak Č.Mackevičiaus, tai, matyt, principo reikalas. Juk pasieniečiai paprasčiausiai galėtų įspėti, kad maudytis čia negalima, bet ne…

– Kaip gera, kai gali grįžti iš kaimyno kada nori, sulaukti svečių, kai niekas prie pat namų nelaiko tavęs
už uždaryto užtvaro, – su palengvėjimu atsiduso Č.Mackevičius.

Goda PAUKŠTYTĖ