Bebrininkų kaimo šimtametė ilgaamžiškumo paslapties neturi

Eglė KVIESULAITIENĖ

Močiutė Ona Blazdžiulionienė iš Bebrininkų kaimo (Pilviškių sen.) retkarčiais pajuokauja, kad Dievas turbūt ją pamiršo. Mat solidaus amžiaus moteriškė vakar šventė
105-ąjį savo gimtadienį.

Laimės ieškojo svetur

Pas jauniausią sūnų Juozą ir marčią Ireną po vyro mirties apsigyvenusi senolė sakė
negalinti nei atminti, nei kaip patvirtinti, kad yra gimusi 1901-ųjų rugsėjo 11 d. Tiesiog taip
išrašyti jos dokumentai, kurie per karus ir perversmus keitėsi ne kartą. Jaunystėje Ona
mokyklos nelankė, buvo beraštė, tad suskaičiuoti, ar kas metų kitų nesuklydo, išrašydamas metrikus, negalėjo. Dabar jai atrodo, kad gyvenimas tęsiasi nuo neatmenamų laikų.
Šimtmetį trunkantis gyvenimas senolei atseikėjo ir malonių, ir labai sunkių akimirkų.

Onutė savo tėčio neatsimena. Kai ji tebuvo pusės metų, tėtis patraukė į Ameriką laimės
ieškoti ir pinigų vargingai gyvenusiai šeimai uždirbti. Mat gaisras tuomet nusinešė visą
jaunos šeimos turtą. Sudegus sodybai, šeima su mažais vaikais liko kaip stovi. Anot
Onutės, tais laikais daug jaunų vyrų važiuodavo į Ameriką užsidirbti. Grįžę susiręsdavo namus, prasigyvendavo žemės. To tikėjosi ir Onutės tėvai. Varėnos rajone tuomet
gyvenusi Onutės mama išleido vyrą geresnio gyvenimo parvežti, pati liko su dviem
kūdikiais ant rankų. Vyresniajam sūneliui tebuvo dveji.

Duona – už grybus

Kaip paaugusiai Onutei vėliau pasakojo mama, Amerikoje tuo metu prasidėjo suirutės,
draudė rašyti laiškus ir ryšiai su tėvu nutrūko. Tada Onutės mama pagalbos kreipėsi į
savo brolį. Šis savo žemės dalį prijungė prie svainio ir susidarė neblogas žemės rėžis,
kurį dirbdamas ir augino sesers vaikus. Amerikon išvykęs tėtis nebeatsiliepė nei po metų,
nei po kitų. Onutė taip jo ir nebepamatė. Ją su broliu užaugino mama, padedama savo
giminių. Dabar senolė net susigraudina, prisiminusi mamytės brolį. Jaunas vyras nutarė
paaukoti savo asmeninę laimę ir padėti seseriai išauginti mažylius. Jis vaikams buvo
kaip tikras tėvas.

– Aš buvau žemės kurmis, – apie vaikystę ir jaunystę pasakojo Onutė. – Pradėjau
lankyti antrą skyrių, bet negalėjau mokytis – reikėjo namuose dirbti.

Dzūkijoje žemės buvo prastos, javai neužderėdavo, tad kartais namuose ir duonelės
trūkdavo. Bet jau grybų visuomet buvo pilnos statinės ir maišai. Onutė pamena, kaip su
dėde dviese prisirinkdavo centnerį grybų. Paskui juos džiovindavo ir veždavo parduoti į
Vilnių. Už gautus pinigus pirkdavo duonos.

Nutrėmė į Suvalkiją

Kovose su Lenkija dėl Vilniaus krašto žuvo aštuoniolikmetis Onutės brolis. Jau solidaus
amžiaus dėdė nebepajėgė vienas dirbti žemės ir išlaikyti šeimos, tad devyniolikmetei
Onutei teko ištekėti už gerokai vyresnio vyriškio. Vienas po kito į pasaulį pasibeldė
keturi vaikai. Vyras buvo darbštus, mokėjo statybos darbų, tačiau užėjo karas, sugriovęs
šeimos planus ir kurtą ateitį. Su mažais vaikais teko slapstytis apkasuose, pro šalį
švilpiant kulkoms.

Blazdžiulionių šeima nebuvo turtinga, tad Sibiro kančių jiems išvengti pavyko. Tačiau
savo namus mylimoje Dzūkijoje visgi teko apleisti. Ištrėmusi Suvalkijos ūkininkus, valdžia nusprendė, jog derlingomis žemėmis garsėjančiame krašte trūksta darbo rankų. Taip
Blazdžiulioniai su visa šeimyna buvo prievarta atvežti į Suvalkiją. Viską teko vėl
pradėti iš naujo.

– Vyrui patiko Sūduvos kraštas, o man niekada nepatiko, – drąsiai rėžia dar ir dabar
dzūkuojanti senolė. – Laimė, kad gražioje vietoje čia gyvenome – palei girią. Tai grybaudavau kaip ir Varėnoje…

Liga neįveikė

Dabar senolė gyvena prisiminimais apie gražius laikus, kai buvo stipri, sveikata leido
dirbti laukuose, apeiti gyvulius, grybauti. Prieš beveik du dešimtmečius palaidojusi taip
pat solidaus amžiaus sulaukusį vyrą, močiutė namus paliko dukrai Marytei, o pati
atsikraustė pas jauniausią sūnų. Mėgstamiausias senutės užsiėmimas – melstis ir žiūrėti
pro langą. Didžiausias džiaugsmas, kai į svečius ateina vaikai ar anūkai su proanūkiais,
kurių nedaug teturi.

Sveikata jau daug ko neleidžia – akyse liejasi, tad nesinori nei skaityti, nei televizorių
žiūrėti. Kartais ir kojos nebeklauso. Neseniai lipdama laiptais paslydo, pargriuvo ir labai
susimušė ranką, petį.

Prieš trejus metus senolę buvo ištikęs insultas. Tada artimųjų slaugomai moteriai
medikai sveikatos nebežadėjo. Gydytojai abejojo, ar senolė besulauks ryto. Artimieji taip
pat netikėjo, kad tokio amžiaus močiutės organizmas dar įveiks ligą. Iš pradžių nieko
nesuvokusi, neprisiminusi ir artimųjų nepažinusi Onutė po pusmečio pasitaisė ir vėl stojosi
ant kojų.

Paslapties neturi

Ilgaamžiškumo paslapties senolė nežino. Sakosi, vaikystėje ir jaunystėje niekuo nesirgusi, buvusi tvirta it liepa. Alkoholio stiklelį teišgerdavusi tada, kai labai reikėjo. O
skaniai pavalgyti mėgsta ir dabar. Specialiai maisto nesitaiko, valgo viską, ką marti
pagamina.

Matyt, prieš aibę metų sukaupta energija dar ir dabar gelbsti senolę. Ji patrepsi po
namus ir į lauką dar pati išeina. Tik dainą retai beužtraukia. O seniau jų žinojo šimtus –
apie meilę, karą, gamtą, laukų ir namų darbus. Pamena, kaip visi giedoti prašydavo per
šventes, jaunimo linksmybėse ir per šermenis. Tačiau savo 105-ojo jubiliejaus proga
močiutė užtraukė seną, negirdėtą dainą ir šešis jos posmelius išdainavo nepavargdama ir
nesuklysdama.

O.Blazdžiulionienė pasakojo kartais susimąstanti, kodėl jos Dievas nepasiima į dangų.
Juk šitiek metų žeme vaikštanti.

– Bet dabar tik jaunus beima, – tarsi pati sau atsako senolė ir, palinkėjusi visiems
sveikatos, pakviečia į svečius atvykti dar kartą.