Privačioje žemėje trykštantis gręžinys priklauso valstybei

Ne tik kybartiečiai žino, kur miestelyje yra Molynas ir garsusis, nemokamą vandenį
tiekiantis gręžinys, prieš gerus metus papuoštas metaline žmogaus, rūkančio cigarą,
galva. Nė vienas, atvažiuojantis prisipilti gardaus vandens, nesusimąsto, kam iš tikrųjų
priklauso žemė, kurioje trykšta skaidraus vandens čiurkšlė, kas tvarko aplinką.

Norėjo atsivesti vandenį

Greta gręžinio gyvenanti Salomėja Dabulevičienė, kuriai beveik prie tvoros ir čiurlena vanduo, sakė, kad šioje vietoje žemė ne jos. Nors ir labai norėjusi greta namų atsikelti
žemę, bet jau negavusi, tad savo hektarus turinti Vilkupių kaime – pačiame Kybartų
seniūnijos pakraštyje. Moteris sakė, kad plotas su metaliniu „diedu“ priklauso kaimynams
Zaveckams, tad ir vandenį tikriausiai jie valdo. S.Dabulevičienė girdėjusi, kad iš šio
gręžinio jie prisijungė vamzdžius ir vandenį atsivedė tiesiai į savo namus.

Kybartietė sakė irgi norėjusi vandenį iš gręžinio prisijungti, mat jai ir arčiau, ir prie
namų vandens nėra – kiek kasė šulinių, darbas buvo bevaisis. Bet seniūnas jai to padaryti
neleido…

Turėjo nemalonumų

Užsukus į Zaveckų kiemą, situaciją sutiko paaiškinti namuose buvusi šeimininkė.
Moteris prisipažino, kad jie tikrai norėję prisijungti vandenį iš gręžinio ir vamzdžius
jau buvo nutiesę per kelią, bet sulaukė komisijos iš rajono Savivaldybės, Kybartų
seniūnijos ir gamtosaugininkų. Pareigūnai žemės savininkams išaiškino, kad gręžinys
priklauso valstybei, nors ir yra jų plotuose. Gelmių turtai – ne jų nuosavybė.

Jūratė Zaveckienė sakė, kad apie tai niekada nepagalvojusi, tik norėjusi, kad vasarą
nuolat išdžiūstančiame šulinyje nepritrūktų vandens, juk šeimai jo reikia nemažai. Už
tokius darbus žemės savininkams net buvo surašytas protokolas, kurį teko pasirašyti.
Baudos tada žmonėms neskyrė. Zaveckai nesiginčijo, juolab kad pinigai už savavališką
gamtos išteklių naudojimą nemaži, taigi pažadėjo, kad vandens įsivedimą iš gręžinio
užmirš.

Pasklido kalbos

Miestelyje greitai pasklido kalbos, kad už tai supykę žemės savininkai neleis vaikščioti
per savo nuosavybę ir vaikys nuo gręžinio visus atvažiuojančius. Patys šeimininkai iš
tokių kalbų tik juokėsi ir sakė, kad net minties tokios neturėję.

Tiesą sakant, kai kurie atvažiuojantys vandens elgiasi tikrai įžūliai – po pievą
važinėja mašinomis, palieka gilias provėžas, prišiukšlina, bet Zaveckai bartis su niekuo
neketina. Pasak pašnekovės, žmonės nuo senų laikų pripratę naudotis gręžiniu, tad ką
nors aiškinti, ginčytis ar įrodinėti būtų beviltiška.

Privatizuoti nesiruošia

Žemės savininkai sakė girdėję, kad gręžinį būtų galima privatizuoti, bet to daryti jie
nenori – tik vargas bereikalingas. Vis tiek žmonės čia kaip važiavo, taip ir važiuos. Pasak
aplinkinių gyventojų, vasarą prie gręžinio net eilutė nutįsta. Prireikus vandens patiems,
tenka nuo vartų keletą kartų sugrįžti su tuščiu kibiriuku ir dairytis, kada nebus žmonių.

Zaveckai sakė kartais prisijungdavę guminę žarną, bet pasitaikydavo, kad ir tos
neberasdavo – būdavo pavogta. Dabar, kai toks daiktas pasidarė nebrangus, vagystės
liovėsi, bet norinčių piktai pajuokauti vis dar atsiranda. Šeimininkai žarną randa kur
nors krūmuose ar šiaip kokių eibių būna prikrėsta.

Už nuomą – pagalba

Kybartietė sakė už tai, kad visuomenei leidžia naudotis savo žeme, seniūno prašiusi
pagalbos tvarkant aplinką prie gręžinio. Juk rinkti svetimų šiukšlių, tvarkyti išraustų
takų mainais už savo gerumą nenorėtų nė vienas.

Kybartų seniūnas Kęstutis Rakauskas sakė, kad pagelbėti tikrai neatsisakęs. Artimiausiu metu prie gręžinio bus atvežta akmenukų, sutvarkytas takas. O jei gręžinys ir
toliau bus kaimynų bei kitų gyventojų nesutarimų priežastis arba kils koks nepasitenkinimas, jis bus, seniūno žodžiais tariant, paprasčiausiai „užtamponuotas“. Nebeliks nemokamo vandens – nebus ir nesusipratimų. Tada savininkai galės su žeme tvarkytis kaip norės,
niekas nevažinės ir neniokos jų turto, o gyventojams, kurie neturi vandens šuliniuose, teks
ieškoti kitų būdų, kaip jo prasimanyti.

Goda PAUKŠTYTĖ