Įstatymų interpretacijos nustebina ir valdininkus

Eglė MIČIULIENĖ

Visoje respublikoje gausėjant skandalų dėl savavališkų statybų, atitinkamos tarnybos gauna nurodymus atidžiau tikrinti šią sritį.

Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialistas Saulytis Kurtinaitis pasižvalgė po Gražiškių seniūniją, užsuko ir į Vištytį. Reide dalyvavo ir Vilkaviškio aplinkosaugos agentūros vedėjas, Vilkaviškio savivaldybės bei Vištyčio regioninio parko ekologai.

Reikia projekto

Važiuojant per Vištyčio miestelį, į akis krito neseniai uždengtas privataus namo stogas. Užsukęs vidun Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialistas S.Kurtinaitis čia gyvenančios Marijos Mockevičienės paprašė stogo rekonstrukcijos projekto. Moteris nuoširdžiai nustebo.

– Kokia čia rekonstrukcija, čia juk tiktai remontas! Tik seną šiferį pakeitėme skarda. Negi neturiu teisės savo name daryti, ką noriu? Reikia tik džiaugtis, kad žmonės nesėdi apsileidę, tvarkosi. Na ir įstatymai, kvailystė kažkokia… – negalėjo atsitokėti M.Mockevičienė.

S.Kurtinaitis aiškino, jog be leidimo keisdami stogo dangą žmonės pažeidė Statybos įstatymą.

Statybos techniniame reglamente, kuriame kalbama apie statinio statybos rūšis, sakoma, jog pastato fasado ar šlaitinio stogo dangos pakeitimas kito tipo danga laikomas rekonstrukcija. Statybos įstatyme nurodyta, jog rekonstrukcijos darbams atlikti būtinas projektas ir leidimas statybai.

Žmonės, gyvenantys saugomoje teritorijoje (šiuo atveju – Vištyčio regioniniame parke), turi būti ypač atidūs. Saugomoje teritorijoje Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytais atvejais statybos leidimas reikalingas atliekant net ir paprastąjį statinio remontą.

Vėliau kils problemų

Administracinių teisės pažeidimų kodekse nurodyta, jog už savavališką statinio statybą arba savavališką griovimą be leidimo skiriamas įspėjimas arba bauda nuo 1000 iki 5000 litų. Paprastai rekomenduojama taikyti baudos vidurkį (2500 Lt).

M.Mockevičienei S.Kurtinaitis surašė savavališkos statybos (stogo dangos rekonstrukcijos) aktą, o vėliau – įspėjimą iki lapkričio 20 dienos susitvarkyti dokumentus – pateikti leidimą stogui rekonstruoti.

S.Kurtinaitis sakė, kad tokių be leidimo pakeistų stogų rajone greičiausiai yra ne vienas. Tačiau, anot specialisto, savavališkai namą rekonstruojantis žmogus anksčiau ar vėliau turės problemų.

– M.Mockevičienės namo inventorizacijos byloje įrašyta, kad stogo danga – asbocementinė. Norint namą užstatyti, padovanoti, palikti paveldėtojams reikės atlikti inventorizaciją. Bet kadastriniai matavimai neatitiks registro duomenų, nes stogo danga bus kitokia, nei užfiksuota dokumentuose. Tai trukdys atlikti bet kokį notarinį veiksmą, – aiškino S.Kurtinaitis.

Žmonėms, kurie nori ką nors statyti ar rekonstruoti, S.Kurtinaitis patarė paskaityti Statybos įstatymą, o ypač atidžiai – du reglamentus: „Nesudėtingi statiniai“ ir „Statinio statybos rūšys“. Juos galima rasti Aplinkos ministerijos tinklalapyje www.am.lt.

Kyla statiniai

Vaizdingoje Gražiškių seniūnijoje yra 5 nedideli ežerai: Talaikės, Vygrio, Beržinio, Armudiškių ir Dotamų.

Šiuos vandens telkinius pamėgę turistai, žvejai. Tačiau aplink ežerus vyksta ir kitoks judėjimas. Čia kyla vilos, pirtys ir kitos paskirties statiniai.

Dauguma tų statinių bei dar nespėtų apstatyti žemės plotų priklauso pasiturintiems rajono ir ne tik rajono žmonėms – verslininkams, valdininkams.

Pareigūnai domėjosi, ar pastatai paežerėse pastatyti nepažeidžiant statybos reglamentų.

Vyriausybės nutarime „Dėl specialiųjų miško ir žemės naudojimo sąlygų patvirtinimo“ nurodyta, kad naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, valstiečio ūkio ir kitus pastatus už miestų ir gyvenviečių ribų draudžiama statyti arčiau kaip 100 metrų atstumu iki vandens telkinių kranto linijos.

Ne vienas pastatas prie minėtų ežerų šimto metrų ribą aiškiai „peržengęs“.

Tačiau jei savininkas įrodo, jog šioje vietoje yra buvusi sodyba, tuomet gyvenamasis namas bei jo priklausiniai gali būti statomi bei rekonstruojami ir mažesniu nei 100 m atstumu (projektuose turi būti numatomos neigiamo poveikio aplinkai išvengimo priemonės, suderintos su Aplinkos apsaugos ministerija).

Prie tų statinių, kurių projektų neturėjo, S.Kurtinaitis paliko kvietimus savininkams. Jų buvo prašoma apsilankyti inspekcijoje ir pateikti dokumentus, įrodančius, jog statinys gali stovėti ežero apsaugos zonoje.

Teks nusikelti

Gavęs minėtą kvietimą, netrukus po reido į Planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių atvyko Algimantas Džermeika. Jam priklausantis nedidelis statinys Vygrelių kaime, prie Talaikės ežero, buvo per arti vandens.

A.Džermeika, kuris pats dirba aplinkosaugos srityje, pateikė įvairių dokumentų. Tačiau vilkaviškietis negalėjo įrodyti, jog toje vietoje, kur stovi jo namelis, kada nors yra buvusi sodyba.

Todėl sklypo ir statinio savininkui surašytas nurodymas statinį iki šių metų gruodžio 10 dienos perkelti taip, kad nebūtų pažeista įstatymo numatyta 100 metrų riba iki Talaikės ežero kranto linijos.

Aktas surašytas ir Arvydui Valinskui, kuriam priklausantys statiniai stovi prie Armudiškių ežero. Savininkas pakrantę gražiai sutvarkęs, apsodinęs jaunuolynu. Vis dėlto jam priklausanti medinė pirtelė pastatyta ant pat ežero kranto vandens apsauginėje juostoje.

A.Valinskas vyr. inspektoriui aiškino, jog du poilsiui skirti jo pastatai yra mobilūs, t.y. pastatyti ant ratų (tik jų esą nesimatė per akmenis). Tačiau S.Kurtinaitis teigė, jog ir jiems galioja panašūs įstatymai. Jis savininką įpareigojo statinius iki lapkričio 4 dienos perkelti už vandens apsaugos juostos ribų.

Anot S.Kurtinaičio, šis savininkas turi galimybę statinius įteisinti toje pat vietoje. Mat senuose brėžiniuose užfiksuota, jog kažkada ten buvo sodyba.

Kam – tvartas,
kam – kluonas

Dauguma statinių Gražiškių seniūnijos paežerėse, anot S.Kurtinaičio, statomi nepažeidžiant įstatymų. Suprantama – čia kuriasi žmonės, kurie yra ne tik pasiturintys, bet ir išmanantys įstatymus.

Vis dėlto kai kurie atvejai keistai atrodo net ir pareigūnams.

Rimantas ir Irena Grabauskai įsigijo didelį žemės sklypą prie Vygrio ežero. Nustačius, jog toje vietoje būta sodybos, gautas leidimas ir paruoštas projektas gyvenamajam namui, daržinei, kluonui ir sandėliui.

Tačiau pradėję kurtis Grabauskai sumanė sklypą… parduoti dalimis. Jis su visais pradėtais statyti priklausiniais buvo rėžiais padalytas į keturias dalis. Grabauskams liko žemės dalis su gyvenamosios paskirties pastatu, kitiems trims savininkams – po dalį su tvartu, kluonu ir sandėliu. Tik vienas statinys yra už 100 metrų ribos nuo vandens telkinio. Du likę, kuriuos naujieji savininkai – Gagų ir Ascilų šeimos – netrukus rekonstravo į poilsio paskirties pastatus, stovi vandens apsaugos zonoje. Tokioje vietoje namų statyti negalima, bet jie dabar statomi ant jau pradėtų statyti pamatų – kaip ir buvusioje sodybvietėje…

Dėl šio atvejo S.Kurtinaitis teigė skambinęs į Saugomų teritorijų departamentą, tačiau ten jam buvo paaiškinta, esą įstatymas – nepažeistas.

Žiūrėsime iš tolo

Pasigilinęs į galiojančius įstatymus matai, kad, turint žemės greta ežero, namą pačioje pakrantėje įsiteisinti nėra labai sudėtinga.

Saugomų teritorijų įstatyme rašoma, jog pastatus esamose ir buvusiose sodybose galima statyti, kai „yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą“. Tad jei tėra išlikusi kokia slyva ar obelis, arba net jei ir tos nėra, gali pamėginti įrodinėti, kad toje vietoje kažkada buvo sodyba.

Taigi prie ežerų po truputį kuriasi gražios sodybos, į kurias veda užkardais atitverti keliukai ir juosia iki pat paežerės besitęsiančios tvoros. Gerai, kad sklypus privatizavę žmonės valo pakrantes ir kuria tvarkingą aplinką. Tik greitai gali atsitikti taip, kad į ežerus galėsime pažvelgti tiktai iš tolo. Valstybės tarnyboms patogiau parduoti sklypus privatiems asmenims nei sutvarkyti prižėlusias paežeres.