Mirusiųjų atminimo pagerbimas – krikščioniška ir susikurta tradicija

Birutė NENĖNIENĖ

Ruduo – tas metas, kai mirštant gamtai, pereinant jai į ramybės būseną daugiau kalbame apie žmogaus mirtį, prisimenami ir įvairiai pagerbiami mirusieji.

Nuo vasaros pabaigos Alksnėnų parapijos klebonu pradėjęs dirbti kunigas Arūnas SIMONAVIČIUS į sekmadienio šv. Mišias susirinkusiems žmonėms pirmiausia ėmėsi aiškinti apie krikščioniškų laidotuvių ir mirusiųjų pagerbimo tradicijas. Kunigo manymu, tokia katechezė labai reikalinga dėl to, kad žmonės dažnai susiduria su šia gyvenimo realybe – laidotuvėmis, dažniausiai užprašo už mirusiuosius šv. Mišias. Tačiau jie nesigilina, kodėl vienaip ar kitaip daroma, ką tai reiškia, tik stengiasi atkartoti iš kartos į kartą einančias tradicijas arba pasiduoda laikmečio „madoms“. Kunigo paprašėme kai kuriomis mintimis pasidalyti su „Santakos“ skaitytojais.

– Mirusiųjų pagerbimo ženklai yra žvakė, gėlė, kryžius, šventas vanduo, rengimasis juodais drabužiais ir varpai. Vėlines simbolizuoja kapinėse daug užžiebiamų žvakių, bet žmonės klaidingai galvoja, kad jų šviesoje šildosi sielos. Žvakių užžiebimo prasmė krikščionybėje yra gilesnė. Per velyknakčio apeigas kunigas, šventindamas žvakę, iškelia ją ir sako: „Kristus mums šviečia“… Nuodėmė neša tamsą, ji neša ir mirtį, o Kristus neša šviesą ir gyvybę. Todėl uždegdami žvakę išpažįstame, kad Kristus mums atnešė savo mokslo šviesą ir mus prikels. Juk ir maldoje už mirusius sakome: „Amžinoji šviesa jam tešviečia“, o tai reiškia – Dievo veido šviesa jam tešviečia, – aiškinimą pradėjo kun. Arūnas Simonavičius.

– Prie mirusiojo karsto uždegamos dvi, keturios arba šešios žvakės. Kodėl?

– Galima užžiebti, kiek tik norisi, bet jūsų minimi skaičiai turi simboliką. Dvi žvakės todėl, kad Kristus yra dviejų prigimčių – žmogiškosios ir dieviškosios. Prie kryžiaus, Kristaus simbolio, irgi visada statomos dvi žvakės. Keturios žvakės simbolizuoja, kad Kristaus mokymas, jo šviesa ateina iš keturių evangelijų. Kai užžiebiamos šešios žvakės, reiškia, jog šie du simboliai sudėti kartu.

– Kodėl gedulo rūbas juodas?

– Juoda spalva krikščioniui yra trapumo, rimties, žemės spalva. Tai ne liūdesio, nevilties ženklas, o pripažinimo, jog esu trapus ir savo gyvenimą turiu tvarkyti truputį kitaip. Ji primena Jėzaus žodžius: „Būkite pasirengę“, nes kiekvienas gimęs žmogus turės mirti. Tik niekas nežinome tos valandos, tos dienos.

– Ar yra kokie terminai, kaip ilgai dera gedėti, nešioti gedulo rūbą, mirus artimam žmogui, priklausomai nuo giminystės laipsnio?

– Bažnyčioje tokio priesako nėra. Tik žmonės visko prasimano, susikuria tradicijas, kuriomis ir tiki. Tamsus, vienspalvis laidotuvių dalyvių rūbas yra pagarbos, rimties, pagaliau – etiketo dalykas.

– Ką reiškia „ateiti į šermenis“ ir kaip elgtis atėjus?

– Tikėjimo išpažinimo maldoje sakoma: „Tikiu šventųjų bendravimu…“. Taigi mes į šermenis ateiname dėl trijų priežasčių. Pirmiausia, maldoje užtarti mirusįjį, melstis už mirusiojo sielą ir kitus mirusiuosius. Antra, bendraujame su artimaisiais, juos paguodžiame ir palaikome. Trečia, ateiname apmąstyti amžinojo gyvenimo paslaptis.

Jei žmogui neaišku, kaip reikia elgtis patalpoje, kurioje pašarvotas velionis, dera laikytis santūriai. Griežtų taisyklių nėra, bet kiekviename krašte gali būti kitokie papročiai. Tikintis žmogus paprastai pasimeldžia už mirusįjį, katalikiškai pasisveikina, artimiesiems pareiškia užuojautą.

– Kas tinka mirusiajam įdėti į rankas ir ką tas įdėjimas reiškia?

– Krikščionio ženklas yra kryžius, todėl jis tinka įdėti. Tiek moteriai, tiek vyrui dedamas Marijos arba Kristaus paveiksliukas. Rožinį dėti tinka tam, kuris melsdavosi rožinio maldą.

– Ar svarbu mirusįjį krikščionį nešti į bažnyčią?

– Labai svarbu. Bažnyčia simbolizuoja krikščionių bendruomenę, esame trejopa Bažnyčia: keliaujanti, kenčianti ir triumfuojanti. Kenčianti – tai skaistykloje esantys, keliaujanti – tai mes, gyvieji, per gyvenimą einantys, triumfuojanti – šventieji, danguje esantys. Mirusįjį nešame į bažnyčią todėl, kad tikime šventųjų bendravimą, maldos galią ir amžinąjį gyvenimą. Juk krikščionys sako, kad tikintysis ne mirė, o miega Kristaus ramybėje, net kapinės lotynų kalba reiškia „miegamasis“.

– Kodėl šv. Mišias už mirusius žmones užprašo praėjus po mirties keturioms savaitėms, metams?

– Nuo seno nusistovėję tokie terminai. Esmė yra atmintis, nes dvasiniam krikščionių gyvenimui bendravimas yra labai svarbus dalykas. Juk po mišių, po kapų aplankymo žmonės susirenka į agapę (pietus), per liūdesį prisimena ir linksmus dalykus.

– Kaip turėtume gyventi, kad Vėlinių dieną atėję prie kapo uždegti žvakės nesigraudentume, jog gyviems kažko nepadarėme?

– Mūsų tikėjime yra svarbiausia santykis su Dievu, su žmonėmis. Siūlau skaityti, gilintis į Šventąjį Raštą ir gyventi jo nuostatomis.