Griuvėsiais virtęs pastatas grasina nelaime

Eglė MIČIULIENĖ

Serdokų kaime, Šeimenos seniūnijoje, stovintis pastatas ne tik šiurpina savo išvaizda, bet ir kelia pavojų žmonėms.

Vadina baubu

Apgriuvusį mūrinį „vaiduoklį“, stūksantį Serdokų centre, sudaro du sujungti pastatai: buvę kaimo kultūros namai ir buvusio kolūkio administracinis pastatas.

Nors abu stovi ant vienų pamatų, jie priklauso atskiriems savininkams – Vilkaviškio savivaldybei ir Kaune gyvenančiam piliečiui.

„Mūsų „grožybę“ fotografuojate? Mes tai jį baubu vadiname. Kadaise toks pastatas buvo, sako, milijoną rublių tais laikais kainavo… Ir rožynai aplink žydėjo! Dabar – viskas apleista. O juk kelios šeimos galėjo čia įsikurti, jei jau kultūros namų nereikia“, – mums atvažiavus kalbėjo netoliese gyvenančios kaimo moterys.

Serdokietės pasakojo dažnai reginčios po administracijos pastato griuvėsius besikarstančius vaikus.

Viena netoliese gyvenanti moteris tvirtino kartą jau norėjusi kviesti gaisrininkus, nes matė, kaip kaimo išdykėliai lakstė po statinius su deglais.

„Bijojau, kad įlįs į tą dalį, kur Kupčinsko sandėliai yra… O Joninės čia nė vienos be „fejerverkų“ neapsieina. Dega ir laužai, ir padangos. Kada nors bus nelaimė…“ – galva lingavo serdokietė.

Šeimininkas neprižiūri

Prieš daug metų iširus bendrovei administracinis pastatas buvo privatizuotas. Jį įsigijo šiuo metu Kaune gyvenantis Vladas Antanaitis.

Dalis, kurioje buvo kultūros namai, atiteko Savivaldybės žinion.

Dabar šių statinių paskirtis jau seniai užmiršta. Iš administracijos pastato, kuriame kažkada buvo kolūkio kontoros kabinetai, valgykla, belikę kiaurias šonais šviečiančios nuardytos sienų konstrukcijos. Dabartinis savininkas yrančia ir krūmais apžėlusia nuosavybe visiškai nesirūpina.

Vilkaviškio savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas, už statinių priežiūrą atsakingas Ričardas Liansbergis aiškino, jog su V.Antanaičiu bendros kalbos rasti nesiseka.

Anot specialisto, norint savininką nubausti už statinio nepriežiūrą (bauda siekia nuo 200 iki 2000 litų), reikia, kad žmogus atvyktų į pačius Serdokus, kur yra jo įgytas nekilnojamasis turtas.

– Teoriškai jį galime bausti, o praktiškai – ne. Negalime surašyti protokolo jam nesant čia, – sakė R.Liansbergis. – O ir nubaudus iš pensininko nebus taip lengva skolą išsireikalauti.

Kadangi pagyvenęs žmogus nesiteikia nei atvažiuoti, nei bendrauti su Savivaldybės atstovais, jie sieks pastatą oficialiai pripažinti bešeimininkiu. Tada, pasak R.Liansbergio, statinį būtų galima perduoti Savivaldybei ir nugriauti. Tačiau šis procesas (jei jis apskritai įvyks) užims dar nemažai laiko.

Sandėliuoja runkelius

Kas laukia su gretimais griuvėsiais palyginus dar apysveikio kultūros namų pastato?

Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas sakė, kad, siekiant statinį apsaugoti, laikinai patalpomis leista naudotis šio kaimo gyventojams Kupčinskams. Jie kultūros namus dabar pavertę grūdų ir runkelių sandėliu, tačiau, anot seniūno, pastatą bent jau prižiūri, kad nebūtų ardomas.

Serdokų kultūros namų pastatas dar 1999-aisiais buvo įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą. Vis dėlto jo parduoti Savivaldybė negali: čia ir vėl koją kiša kaunietis, administracijos pastato savininkas.

Mat buvusių kultūros namų parduoti nebuvo įmanoma tol, kol jie buvo bendrame žemės sklype su V.Antanaičiui priklausančiu administraciniu pastatu.

Vietinio ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Algimantas Simanynas sakė, jog dėl buvusių Serdokų kultūros namų Vilkaviškio rajono savivaldybė jau šešeri metai susirašinėja su Marijampolės apskrities viršininko administracija.

Trukdo privatizuoti

Serdokų kultūros namų privatizavimo programą rengusi Savivaldybė ne kartą kreipėsi į Marijampolės apskrities viršininko administraciją, kad sutvarkytų žemės sklypo dokumentus. Tačiau apskritis nurodydavo, kad Savivaldybė norimam privatizuoti kultūros namų pastatui, stovinčiam vienoje žemės valdoje su administracijos pastatu, turi suformuoti atskirą žemės sklypą.

Tokiu atveju reikėjo daryti detalųjį planą, bet buvo būtinas ir žemės sklypo bendraturčio V.Antanaičio sutikimas. Šis žmogus, kaip minėta, su Savivaldybės atstovais bendrauti ir bendradarbiauti atsisakė.

2005 m. rugsėjį išleistas Vyriausybės nutarimas, nurodantis, kad kai Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis privatizavimo objektas yra kaimo teritorijoje, žemės sklypo ribų planą parengia apskrities viršininkas. A.Simanynas vėl kreipėsi į apskrities viršininką.

Po ilgų susirašinėjimų planas pagaliau buvo padarytas, bet V.Antanaitis jį derinti vis tiek atsisakė.

Ateina parūkyti

Šiomis dienomis, anot A.Simanyno, parengtas apskrities viršininko įsakymo projektas, kuriuo privatizavimo objektui būtina sklypo dalis bus nustatyta be V.Antanaičio sutikimo. Tuomet Vilkaviškio savivaldybė galės kreiptis į Turto fondą ir pradėti privatizavimo procesą.

Tačiau tai dar nereiškia, jog situacija iškart pasikeis. Kas gali garantuoti, kad net ir sutvarkius dokumentus greitai atsiras norinčių objektą privatizuoti? Ypač kai šalia stūkso privataus savininko nustekentas pastatas.

Atvažiavę prie kultūros namų pastato radome tris mažamečius. Vaikai žaidė prie atviro kanalizacijos šulinio. Pririšę akmenį prie laido, mažieji serdokiečiai matavo šulinio gylį.

„Čia net trys tokie neuždengti šuliniai yra“, – aiškino pypliai. Jie sakė čia ateinantys pažaisti, o didesni vaikai, pasak trijulės, vis traukia į griuvėsius parūkyti.

Neuždengti šuliniai, kol kas esantys bendroje žemės teritorijoje, gali prišaukti didelę nelaimę. O ką bekalbėti apie V.Antanaičiui priklausantį administracinį pastatą! Jį ardantys kaimiečiai, sako, gauna keliolika ar keliasdešimt centų už plytą. O betoninės perdangos ant apardytų stulpų kai kur kybo, rodos, tik per stebuklą…