Jono Basanavičiaus tėviškė alsuoja permainomis

Birutė NENĖNIENĖ

Lapkričio 23 dieną sukanka 155-eri metai, kai gimė tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius. Nusistovėjo tradicija, jog šią vėlyvą rudens dieną daugelio keliai veda į Ožkabalius, J.Basanavičiaus tėviškės atstatytą sodybą, aplinkui vešintį Atgimimo ąžuolyną. Šiemet ši diena bus minima jau pasikeitusio statuso sodyboje: buvusi Vilkaviškio krašto muziejaus filialu, nuo šių metų balandžio 1 dienos Jono Basanavičiaus sodyba perimta Marijampolės apskrities žinion. Rugpjūčio pabaigoje į savo ūkį išsikėlė pastarąjį dešimtmetį sodyboje gyvenę ir ją bei Ąžuolyną prižiūrėję Vilma ir Antanas Klimai. Juos pakeitė beveik dešimties žmonių komanda. Kiekvienas iš jų turi savo veiklos sritį ir kasdien užimti darbais.

Saulėtą, kaip reta šiltą lapkričio dieną parūpo pasižvalgyti, kuo Basanavičynė alsuoja šiandien, kokie yra ateities planai.

Statybos, remontai…

Pirmiausia, tik priartėjus prie sodybos, žvilgsnis užkliūva už statybų, kurios čia vos ne tradiciškai vykdavo lapkritį. Ne, dar neatstatomas vienintelis neiškilęs senosios sodybos pastatas „aliejinyčia“, bet rekonstruojamas prieš keliolika metų iš molio briketų pastatytas tvartas, kurio sienos pastaraisiais metais pradėjo irti. Jau dvi savaitės čia dirbantys trys UAB „Vidara“ statybininkai aiškino, jog pagal projektą buvo numatyta permūryti tik vieną, galinę, labiausiai pakrypusią sieną, o kitas sutvirtinti „per bėgamą plytą“. Tačiau pradėjus ardyti tapo aišku, jog molio briketai išsiklaipę ir nėra prie ko pritvirtinti, todėl dabar visos molinės tvarto sienos išgriaunamos. Lieka tik senieji sutvirtinimai, o sienos bus pamūrytos iš plytų. Jei laikysis gražūs orai, tikimasi, jog išorės darbai bus baigti iki Naujųjų metų. Tvarto viduje numatoma įrengti sanitarinius mazgus.

Artėjant prie trobos buvo galima justi svečių laukimo nuotaikas: į kiemą atpūstus medžių lapus grėbstė parko prižiūrėtojas Vaidas Skauminas, naujus šviestuvus prie durų kabino ūkio reikalų specialistas Rimantas Rutkauskas, su ką tik atspausdintais kvietimais į šventinius renginius iš spaustuvės grįžo vyr. fondų saugotojas Sigitas Plečkaitis. Ant trobos slenksčio pasitiko direktorė Rūta Vasiliauskienė.

Rūta – šio krašto žmogus, baigusi Bartninkų Jono Basanavičiaus vidurinę mokyklą studijavo Vilniaus universitete. 2000 metais ji įgijo bibliotekininkės ir informacijos centrų vadybos specialybę ir įsidarbino Viešosios bibliotekos Bartninkų filiale. Pernai dalyvavo konkurse Viešosios bibliotekos direktorės vietai užimti. Kai apskrities viršininkas pradėjo dairytis J.Basanavičiaus sodybai-muziejui vadovo iš šio krašto, šio darbo imtis buvo pasiūlyta Rūtai Vasiliauskienei. Direktorės pareigas ji eina nuo rugpjūčio 23 dienos.

Pokalbis su direktore

– Kiek Basanavičynė Jums buvo pažįstama iš anksčiau? – pradėjau pokalbį su J.Basanavičiaus sodybos-muziejaus direktore R.Va-siliauskiene.

– Kai buvau paauglė, prasidėjo sodybos atstatymas, mokyklai buvo suteiktas Jono Basanavičiaus vardas. Aktyviai dalyvaudavau čia vykstančiuose renginiuose – ir deklamuodavau, ir dainuodavau. Besimokydama Vilniuje atitrūkau, o pradėjusi dirbti ateidavau kaip turistė.

– Ar kildavo minčių čia kada nors dirbti?

– Ne. Tik padirbėjusi bibliotekoje, panorau kažko naujo, išbandyti save, tobulėti, bendrauti su įvairiais žmonėmis, todėl ryžausi pabandyti čia.

– Kaip sekasi įsijausti į naujas pareigas?

– Dabar daug laiko atima įstaigos kūrimosi procesas, reikia tvarkyti ūkinius reikalus, nemažai įvairių dokumentų. Manau, kad ateityje čia turėtų darbas vykti įvairiais aspektais, su daugybe renginių, susitikimų.

– Ar pakankamai tam turėtumėte lėšų?

– Bibliotekoje buvau įpratusi, jog pinigų niekada nebuvo daug. Dabar čia man kaip koks stebuklas, kad lėšų davė tiek, kiek paprašėme. Iš valstybės rezervo gavome 180 tūkstančių litų, iš jų 105 tūkstančiai skirti tvarto rekonstrukcijai, o 75 tūkstančiai – ilgalaikiam turtui įsigyti. Be to, iš anksčiau mūsų biudžetui buvo skirta apie 24 tūkstančius litų. Todėl perkamės tai, kas reikalinga.

– Tai kuo praturtėjote?

– Nuo tokių elementarių dalykų kaip, pavyzdžiui, indai, kurie reikalingi svečiams pavaišinti, iki traktorių. Remontuojame patalpas, dalį jų jau apstatėme virtuviniais, biuro baldais. Įsigijome apšvietimo ir įgarsinimo aparatūrą, kompiuterius, fotoaparatą, filmavimo kamerą, televizorių, nupirkome motopjūklų, šakų genėjimo mechanizmą, paskelbėme konkursą traktoriui su padargais pirkti.

– Kokia komanda dirba kasdienius darbus?

– Yra vyr. fondų saugotojas, ūkio reikalų specialistas, ąžuolyno prižiūrėtojas, po pusę etato dirba vyr. buhalterė ir valytoja, trys sargai. Muziejininko etatas kol kas laisvas, nes dar juridiškai nesutvarkytas fondų iš Krašto muziejaus perdavimas. J.Basanavičiaus jubiliejaus proga išleidome informacinį leidinuką apie sodybą, paskelbėme informaciją internete.

– Ar daug sulaukiate lankytojų? Ką naujo pasiūlysite?

– Rugsėjo ir spalio mėnesiais lankytojų buvo labai daug. Jau šį tą naujai išdėlioję rodome klėtyje. Ekskursijas labai įdomiai veda Sigitas Plečkaitis, ypač jo pasakojimai sudomina apsilankiusius mokinius. Ateityje galvojame įgyvendinti edukacines programas, teikti įvairių paslaugų.

– Kaip jubiliejinį patriarcho gimtadienį pažymėsite jo tėviškėje?

– Lapkričio 22 dieną po minėjimo Vilkaviškio kultūros centre skubėsime į tautodailininkės Elenos Krušinskaitės dailės darbų parodos „Lietuvos piliakalniai“ atidarymą muziejaus trobos patalpose.

Lapkričio 23 dieną laukiame svečių iš Marijampolės kolegijos, jie čia organizuos skaitymus.

Lapkričio 24 dieną atvažiuos daug mokytojų iš mūsų ir kitų Lietuvos rajonų mokyklų, taip pat apsilankys apskrities administracijos atstovai su apskrityje viešinčiais norvegais.

– Kuo ruošiatės pamaloninti tokį srautą lankytojų?

– Turime reprezentacijai skirtų lėšų, todėl stengsimės svečiams pasiūlyti arbatos puodelį, bus kepamas tradicinis kugelis, su Bartninkų seniūnu jau pabandėme paruošti gilių kavai.

Tuos, kurie norės sodyboje pamatyti kažką daugiau, sužinoti išsamiau, dėl ekskursijos pratinsime susitarti iš anksto.