Kaimo plėtros tarybos dėmesio centre – žmonių sveikata ir saugomi kultūros paveldo objektai

Paskelbė:

Paskelbta:

2006-12-07

Praėjusią savaitę Kaimo plėtros taryba (KPT), kuriai vadovauja žemės ūkio ministrė prof. Kazimiera Prunskienė, aptarė saugomų kultūros paveldo objektų, esančių žemės ūkio paskirties žemėje, problemas, kaimo gamybinių objektų poveikį aplinkai bei žmonių sveikatai, sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo kriterijus, geriamojo ir maudyklų vandens kokybę.

KPT darbe dalyvauja net 6 ministerijų (Aplinkos, Finansų, Socialinės apsaugos ir darbo, Kultūros, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo) vadovai, Mokslų akademijos, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, žemdirbių savivaldos atstovai.

KPT pirmininkė prof. K.Prunskienė pabrėžė itin svarbų Kaimo plėtros tarybos vaidmenį, kuriant tradiciją bendrai dirbti kaimo plėtros labui, vienijant ministerijų ir joms priklausančių žinybų pajėgas, derinant tarpusavio požiūrius, ieškant bendrų sąlyčio taškų ir sprendimų.

Saugomi kultūros objektai

Kultūros ministras Jonas Jučas pristatė KPT nariams saugomų objektų ir vietovių, kai jie yra žemės ūkio paskirties žemėje, nekilnojamojo kultūros paveldo specialiųjų planų rengimo aspektus. Kaip paaiškino kultūros ministras, esminė problema ta, kad šiuo metu daugumos saugomų kultūros paveldo objektų ribos yra nustatytos tik Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos apskaitos dokumentais, tačiau nėra perkeltos į Registrų centrą (nekilnojamojo turto kadastro registrą). Dėl tos priežasties daugelis žemės savininkų, atsiimdami savo nuosavybės dokumentus, nebuvo informuoti, kad jų teritorijose yra saugomų kultūros paveldo objektų. Žemės sklypams, kuriuose yra saugotini objektai, nustatoma konservacinė paskirtis, o tai reiškia, kad joje galima tik tokia ūkinė veikla, kuri nepakenktų kultūros paveldo objektams. Tuo tarpu žmonės, nebūdami apie tai informuoti, nežino paveldosaugos apribojimų ir savo ūkine veikla gali pakenkti saugotiniems objektams.

Saugomų kultūros objektų teritorijose suformuotiems žemės sklypams turi būti nustatytos jų ir juose esančių nekilnojamųjų daiktų tvarkymo specialiosios sąlygos. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą šios sąlygos nustatomos bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentais, apsaugos reglamentais, apsaugos sutartimis.

KPT pirmininkė prof. K.Prunskienė pažymėjo, kad, viena vertus, kultūros paveldą reikia saugoti, kita vertus, – suteikti jam gyvybingumo, ne tik jį puoselėti, bet ir naudoti. Kultūros paveldas neturėtų tapti tiktai simboliniu, „užkonservuotu“ tautos turtu. „Mūsų kultūros paveldas turi būti prieinamas ir dabarties, ir ateities kartoms, atviras viso pasaulio žmonėms“, – pabrėžė ministrė.

Žemės ūkio ministerijos sekretorius Kazys Sivickis atkreipė dėmesį, jog Žemės ūkio ministerija prisiima atsakomybę aktyviau dirbti su apskričių viršininkais, kad šie, gavę informaciją iš Kultūros paveldo departamento apie saugomus objektus, perduotų ją teritoriniams žemėtvarkos skyriams ir kad būtų išsaugota viskas, kas vertinga. Sekretorius pažymėjo, kad tą galima padaryti, tik žinant objekto apsaugos zonos ribas. Pasak K.Sivickio, jei saugomo objekto ribos nežinomos, labai sudėtinga tinkamai visa tai įvertinti, rengiant žemės reformos žemėtvarkos ir kaimo plėtros projektus.

Kultūros ministras Jonas Jučas akcentavo, kad siekiant išsaugoti visą nekilnojamąjį kultūros paveldą, įrašytą į specialųjį registrą, būtina patikslinti jau saugomų objektų teritorijų ir jų apsaugos zonų ribas, o to padaryti neįmanoma, nepatikslinus vadinamųjų Specialiojo planavimo dokumentų. Tokiems dokumentams parengti reikia didžiulių valstybės ir savivaldybių lėšų ir laiko sąnaudų.

Pagal įstatymą Specialusis planas gali būti rengiamas tik iš valstybės, o ne iš privačių lėšų. Parengti visos Lietuvos specialųjį planą lėšų iš biudžeto galbūt galėtų būti skirta tik apie 2015–2020 metus. Todėl, pasak ministro Jono Jučo, reikia ieškoti kito racionalaus būdo problemai spręsti.

Kultūros ministras paprašė KPT palaikymo, kad į šiuo metu rengiamus apskričių ir savivaldybių bendruosius planus kaip būtina dalis būtų įtraukti ir kultūros paveldo objektai. Bendriesiems planams rengti net 51 savivaldybę remia ES iš struktūrinių fondų. Rengiant bendruosius planus, būtų patikslintos ir saugomų objektų ribos. Tokiu būdu problemą būtų galima išspręsti palyginti greitai.

KPT pirmininkė prof. K.Prunskienė, apibendrindama klausimo svarstymą, pabrėžė, kad šiuo atveju trūksta bendradarbiavimo tarp institucijų bei platesnio požiūrio, peržengiančio žinybines pozicijas. Pasak prof. K.Prunskienės, šis klausimas, numatant konkrečius sprendimo būdus, turėtų būti parengtas ir teikiamas svarstyti Vyriausybės strateginiam komitetui. Ministrė atkreipė dėmesį, kad problema įsisenėjusi, tuo tarpu net ir priėmus sprendimą jam įgyvendinti prireiks nemažai laiko ir pastangų, todėl delsti nebegalima.

Kaimo vietovių gamybinių objektų poveikis aplinkai

Kaimo vietovių gamybinių objektų plėtros poveikio žmonių sveikatai ir sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo klausimą pristatęs Valstybinės aplinkos sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas Davidas Ščupakas kalbėjo apie gyvulininkystės įmones, daugiausiai teršiančias aplinką. Netoli nuo tokių objektų gyvenantys žmonės skundžiasi nemaloniais kvapais.

Nemalonių kvapų sklaidai įtakos pirmiausia turi gyvulininkystės kompleksuose naudojamos pasenusios technologijos, neoptimalūs gyvulininkystės įmonių pajėgumai, nepakankamai taikomos kvapų prevencijos priemonės (filtrai, naujausios mėšlo ir srutų tvarkymo technologijos). Nėra oro teršalų apskaitos ir įvertinimo metodikos, neretai kompleksai yra pastatyti per arti gyvenamųjų vietovių. Sanitarinės apsaugos zonos (SAZ) ir jų ribos yra nustatomos Lietuvos Respublikos teisės aktais, tačiau šiuo klausimu KPT kilusiose diskusijose pripažinta, kad sanitarinės apsaugos zonų normatyvinės ribos nustatytos pagal vieną kriterijų – įmonių pajėgumų rodiklį ir pasenusias įmonių technologijas, todėl SAZ ribų dydžiai neretai yra nepagrįstai dideli. Kita vertus, pranešėjas pažymėjo, kad susiduriama ir su nauju reiškiniu, kai dvi nedidelės įmonės statomos viena šalia kitos, kiekvienai iš jų nustatoma nedidelė apsaugos zona, tuo tarpu faktiškai atsiranda suminis jų poveikis aplinkai. Netobula oro teršalų apskaitos ir vertinimo sistema neskatina įmonių mažinti nepalankaus jų veiklos poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai. Kita vertus, nustačius nepagrįstai dideles SAZ teritorijas, ribojama ūkinė veikla ir savininko teisė efektyviai naudoti turimą žemę. Tai yra silpnosios dabartinės SAZ ribų nustatymo tvarkos pusės. Plėtojant gyvulininkystės įmonių pajėgumus, reikėtų laikytis darnios plėtros strategijos nuostatų, tačiau SAZ riboms nustatyti reikia taikyti ne vieną, o keletą kriterijų, atsižvelgiant ne tik į gyvulių skaičių, bet ir taikomas gamybos ir aplinkosaugos technologijas, kurios sumažina taršą. Vertinimas turėtų būti pagrįstas tikslia teršalų apskaita ir naudojamomis technologijomis.

Vyriausybės programoje 2006–2008 m. yra numatyta, keičiant Vyriausybės nutarimą dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, peržiūrėti SAZ nustatymo ir kontrolės taisykles.

Vanduo ir sveikata
Lietuvos kaime

Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos (VVSPT) prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė Ilona Drulytė informavo apie itin prastą geriamojo vandens iš individualių šulinių būklę. Paprastai jie labai užteršti nitratais, mikrobais, pesticidais ir kitais teršalais. Nitratai gyvybiškai pavojingi dirbtinai maitinamiems kūdikiams iki 6 mėnesių amžiaus.

Šalyje 2005 m. ištirti 4 363 šuliniai, iš jų 37 proc. buvo užteršti mikrobais, 29 proc. viršijo leistiną nitritų/nitratų kiekį. VVSPT siūlymu, problemą galima būtų spręsti, aprūpinant gyventojus viešai tiekiamu geriamuoju vandeniu. Pirmiausia būtina pasirūpinti šeimomis, kurios augina mažamečius vaikus. Tiems, kas tradiciškai mano, jog šulinio vanduo skaniausias ir sveikiausias, reikėtų su specialistais išsirinkti tinkamą vietą šuliniui, jį gerai įrengti ir prižiūrėti. Svarbiausia – keisti žmonių mąstymą, ugdyti įpročius pirmiausia patiems rūpintis savo sveikata, informuoti apie tai, jog tiesiog būtina kontroliuoti šulinių vandens kokybę.

Higienos instituto pranešėja Natalija Jatulienė atkreipė KPT dėmesį, kad rekreacijai naudojami pajūrio, upių, ežerų, tvenkinių ir karjerų vandenys sudaro apie trečdalį Lietuvos ploto. Iš visų šalies paviršinio vandens maudyklų didžiausiąją dalį – 49 proc. – sudaro ežerai, 25 proc. – tvenkiniai, karjerai, 16 proc. – upės, 10 proc. – jūra. Pranešėja pabrėžė, kad paplūdimiams yra keliami tam tikri reiklavimai, privaloma infrastruktūra.

Europos Tarybos direktyvai 76/160/EEB įgyvendinti 1999 m. buvo parengta Lietuvos higienos norma, pagal kurią maudyklų vanduo tiriamas, remiantis nustatytais mikrobiologiniais ir cheminiais reikalavimais. Tyrimų duomenimis, labiausiai užterštas yra marių, tvenkinių, upių vanduo, švariausias – jūros.

Pasak pranešėjos, remiantis naująja Europos Parlamento ir Tarybos bendrąja vandens politikos direktyva 2000/60/EC, ankstesniosios Europos Tarybos direktyvos 76/160/EEB veikimas turi būti panaikintas iki 2014 m.

Iki 2015 m. visos paviršinių vandenų maudyklos turės būti klasifikuotos pagal vandens švarumą ir atitikti ne mažesnę kaip „patenkinamos/priimtinos“ kokybės kategoriją. O iki to laiko būtina ugdyti žmonių įpročius saugoti savo aplinką ir neteršti vandenų buities ir kitokiomis atliekomis. Šia problema labiau turėtų rūpintis pačios kaimo bendruomenės, o kontroliuoti – savivaldybių žinioje esančios institucijos, pvz., ekologinė policija ar sanitarijos inspektoriai.

Pranešėja informavo, kad šeši Lietuvos pajūrio paplūdimiai atitinka vadinamosios mėlynosios vėliavos reikalavimus. Juose tiekiamas geriamasis vanduo, įrengti tualetai, kita būtina infrastruktūra, žmonės gali jaustis saugūs, nes budi gelbėtojai. Šie paplūdimiai yra įtraukti į tarptautinio turizmo lankytinų vietų sąrašus.

KPT pirmininkė prof. K.Prunskienė patikino, kad 2007–2013 m. ES parama leis pagerinti gyvenimo kokybę kaimo vietovėse, LEADER metodas paskatins vietinę iniciatyvą, partnerystę ir bendradarbiavimą. LEADER krypties parama pagal priemonę „Kaimų atnaujinimas“ suteiks galimybę kaimo ir miestelių gyventojams gauti lėšų aplinkai puoselėti, upių ar ežerų pakrantėms sutvarkyti, poilsio aikštelėms įrengti, tad galima tikėtis, kad ir patys žmonės daug aktyviau imsis iniciatyvos spręsti savo gyvenimo kokybės problemas.