Oželių vienkiemiui reikalingas visuomenės dėmesys

Oželių vienkiemis netoli Šunskų, trikampyje tarp Marijampolės, Vilkaviškio ir Pilviškių, – kaip reta vaizdinga Suvalkijos, tiksliau – Kapsų krašto, vietovė. Per sodybos pievas teka Žvirgždės upelis, turintis intaką Žvirgžduką ir įtekantis į Šešupę. Netoliese – pelkėjantis Oželių ežeras. Šiandien vienkiemyje viešpatauja tyla, o prieš Antrąjį pasaulinį karą čia virė gyvenimas: vienkiemis priklausė turtingų ūkininkų Stankūnų šeimai. Per karą šeima buvo išblaškyta į Rytus (tremtį) ir Vakarus (irgi savotišką tremtį), bet Žvirgždė dailininkės Magdalenos Birutės Stankūnaitės-Stankūnienės kūrybiniame gyvenime suvaidino svarbų vaidmenį.

Pasak rašytojo A. de Sent-Egziuperi, kiekvienas ateiname iš savo vaikystės. Magdutė su savo kūryba atėjo iš Oželių pievų, galingų medžių guotų, iš Žvirgždės gurgėjimo atmintyje ir vaizduotėje, kol pamažu tapo tuo, kuo šiandien didžiuojasi jos kraštiečiai.

M.B.Stankūnienė – grafikė, tapytoja, akvarelės, batikos menų meistrė – gyvena Čikagoje. Lietuvoje ji žinoma ne tik kaip menininkė, bet ir kaip labdarė, nes daug savo darbų padovanojo Lietuvos muziejams (Vilkaviškio krašto muziejui, Rietavo kunigaikščių Oginskių kultūros muziejui, Rokiškio, Molėtų, Skuodo, Plungės, Kudirkos Naumiesčio ir kitiems). Jos kūriniai puošia kai kurias Lietuvos ligonines, mokyklas, bibliotekas, o pernai Marijampolėje atidaryta M.B.Stankūnienės dailės galerija. Taigi ištisi dešimtmečiai skiria gražią, guvią ir pasiruošusią visiems padėti mergaitę Magdutę iš Oželių vienkiemio ir dailininkę Magdaleną, iš kitų menininkų išsiskiriančią savitu kūrybiniu braižu. Dailininkė sako, kad Oželiuose praėjo laimingiausios jos gyvenimo dienos, kai ją supo mylintys tėvai, seserys ir brolis.

Pažvelkime į šiandienos Oželių vienkiemį. Iš didelio, gražiai sutvarkyto, panašaus į dvarelį ūkio teliko gyvenamasis namas („stuba“) ir klėtis, liaudiškais ornamentais išpuoštomis durimis, pretenduojanti tapti liaudies architektūros paminklu. Prieš keletą metų ant pievos dar gulėjo kluono stogas, bet laikas yra negailestingas: namai sunyksta ten, kur negyvena žmonės. O žmonės iš šių namų išsikraustė, kai Magdalenos brolis Jonas Vytautas, irgi gyvenantis JAV, atgavo nuosavybės į sodybą teises. Prieš keletą metų jis dar svajojo atkurti sodybą, kuri žmonėse atgaivintų buvusį savo grožį, gyvastingumą ir tvarkingumą. Bet savininkui pristigo sveikatos, jau nebe jauna jo sesuo Magdalena irgi neturi nei energijos, nei tiek lėšų, kad imtųsi didelio remonto reikalaujančios sodybos atkūrimo. Sniegas, saulė ir vėjai sunaikins ir erdvų namą su „salkomis“, kurios savo aukščiu veikiau primena antrą namo aukštą, ir etnografinį paminklą – klėtį. Jeigu žmogaus ranka neprisilies prie dar išlikusių Oželių vienkiemio pastatų, aplink kuriuos dabar vasaromis auga kone žmogaus ūgio dilgėlės, iš buvusios prieškario didybės neliks nė ženklo.

Dailininkė Magdalena Stankūnienė Lietuvai buvo dosni. Vien Vilkaviškio krašto muziejaus rinkiniuose saugoma apie 7000 jos palikimo vienetų (dailės kūriniai, kurių sukaupta daugiau kaip 200, nuotraukos, meniški baldai, papuošalai, suvenyrai iš visų pasaulio kraštų ir t.t.). Muziejaus fonduose saugomi ir Jono Vytauto Stankūno dokumentai, Magdalenos sesers Salomėjos audiniai ir tautinės juostos, sesers Sofijos keramika. Magdalena Stankūnienė yra Vilkaviškio rajono garbės pilietė, už nuopelnus Lietuvos kultūrai apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Ar ne metas Vilkaviškio krašto muziejui susirūpinti, kad talkų būdu būtų išravėtos dilgėlės, nupjauta žolė, iškapoti menkaverčiai krūmai aplink M.B.Stankūnienės ir J.V.Stankūno tėviškės liekanas. Garbės reikalas turėtų būti ir muziejui, kurio remontui Magdalena yra paaukojusi 50 tūkstančių dolerių, ir Marijampolės dailės galerijai, gavusiai iš dosnios dailininkės dovanų 100 tūkstančių dolerių, bent jau sutvarkyti sodybos aplinką. Juk tai nieko nekainuotų. Praėjusią vasarą kraštotyrininkų ekspedicija, renkanti medžiagą knygai „Pilviškių valsčius“, per dilgėles ir kitas piktžoles net negalėjo deramai nufotografuoti likusių sodybos pastatų.

Ar ne metas Marijampolės apskričiai, Vilkaviškio rajono savivaldybei pamąstyti, kaip Oželiuose, tapybiškos gamtos prieglobstyje, paremontavus pastatus, organizuoti gal dailininkų vasaros stovyklą, kur vyktų plenerai su dailininkės Magdalenos ženklu (juk ne tiek jau daug kainuotų suremontuoti trobą ir klėtį), gal kaimo turizmo punktą ar kitą visuomenei naudingą objektą.

Dabar tokioms iniciatyvoms kuriasi vietinės grupės, kurių laukia Europos Sąjungos struktūrinių fondų pinigai pagal kaimo plėtros programą. Tikriausiai brolis ir sesuo Stankūnai prisidėtų prie sodybos atstatymo. Noriu tikėti, kad Oželių vienkiemio atstatymą paremtų ir mūsų išeiviai, gyvenantys JAV, Kanadoje, Australijoje ar Europoje, kilę iš Marijampolės ir Vilkaviškio apskričių. Juk tėviškė, artėjant senatvei, darosi vis brangesnė, vis ryškiau sužėri spalvomis, kurios Aukščiausiojo mums dovanotos tik pradedant ir baigiant savo žemiškąją kelionę. Dovanokime ir mes savo meilę ir širdies dosnumą gimtajam kraštui.

Aldona ŽEMAITYTĖ

Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė,
gimusi Suvalkijoje