Tarp Vilkaviškio birbynininkų – viena mergaitė

Eglė MIČIULIENĖ

Jau gretai bus trisdešimt metų, kai Vilkaviškio muzikos mokykloje dėstoma birbynės specialybė. Beveik ketvirtį amžiaus šiuo instrumentu Vilkaviškyje mokėsi groti tik berniukai. Dabar, atrodo, birbyne pradeda domėtis ir mergaitės.

Antra iš Kybartų

Mūsų rajono vaikus mokyti groti birbyne beveik prieš trisdešimtmetį pradėjo mokytojas Simas Gavelis. Šiuo metu Muzikos mokykloje yra dvylika birbynininkų, sukurtas ir birbynės ansamblis.

– Gaila, kad dabar daugelis vaikų užsikrėtę kompiuterių „virusu“. Ten darbo mažai, tereikia tik pirščiukais spaudyti. O norint groti reikia viską daryti pačiam – pats instrumentas negroja, nebent magnetofonas, – juokėsi S.Gavelis.

Mokytojas pasakojo, jog anksčiau birbyne groti ateidavo tik berniukai. Tiktai prieš porą metų šios specialybės mokytis pradėjo pirmoji mergaitė iš Bartninkų, bet po kiek laiko ji su šeima išvyko į Airiją.

Tad šiuo metu vienintelė (mokytojas tikisi, jog ne paskutinė) S.Gavelio mokoma mergaitė, pasirinkusi birbynės specialybę, – Joana Dragašytė iš Kybartų. Ji mokosi antroje birbynės klasėje. Per atsiskaitomąjį koncertą tėvai galėjo įsitikinti, jog Joana netinginiauja ir groja jau visai neblogai.

– Prieš daug metų turėjau vieną mokinį iš Kybartų. Joana – antra kybartietė, – sakė S.Gavelis.

Ragas – medinis

Įdomu, jog kybartietė Joana vienintelė Muzikos mokykloje groja birbyne, kurios ragas padarytas iš medžio. S.Gavelis sakė, jog gerą jaučio ragą birbynei sunku gauti. Tuo metu neturėdamas tinkamo rago birbynei meistras išskaptavo dailų medinį, iš liepos. Joana dabar jį tausoja ir juo groja tik per egzaminus, koncertus.

Šeštą Kybartų pagrindinės mokyklos klasę lankanti mergaitė šypsosi, jog groti jai patinka. Joana – ne iš tų, kurie po metų ar dvejų palieka muzikos mokyklą ir ieško naujo užsiėmimo.

Be Vilkaviškio muzikos mokyklos, J.Dragašytė jau trečius metus lanko R.Gliaubicienės vadovaujamą Kybartų kapelą. Čia ji groja su lumzdeliu. Joana prisipažįsta, kad šiuo instrumentu groti lengviau. Bet ir kapeloje lengvesnius kūrinius šeštokė jau pradeda groti birbyne, kuriai pūsti reikia daugiau pastangų.

Kybartietė pasakojo, jog viena jos draugė kapeloje taip pat groja lumzdeliu. Valdyti šį instrumentą ją išmokė Joana.

Groti užsimanė pati

Daugelį vaikų Muzikos mokyklą lankyti paskatina tėvai. Gal todėl ne vienam po metų ar kitų ūpas groti dingsta, belieka (jei lieka) tik pareiga nenuvilti tėvų.

Joanai atsitiko kitaip.

– Kartą su kapela buvau koncerte ir pamačiau birbynę. Man šis instrumentas labai patiko, užsimaniau juo groti pati. Dar ir kapelos vadovė tada paskatino… – pasakojo kybartietė.

Joana sako, jog ji birbynės numesti nesiruošia. Mergaitė pati pasiprašė tėčio, kad ją atvežtų stoti į Muzikos mokyklą.

Beje, šeštokės tėtis – pats muzikantas, kapeloje groja akordeonu. Abu vyresni Joanos broliai taip pat mėgsta muziką: vienas pučia saksofoną Kybartų orkestre, kitas mokosi groti gitara. Šiuo instrumentu dar nori išmokti skambinti ir Joana.

Fabrike nerasi

Birbynė atsirado dar piemenavimo laikais.

Nesudėtingą instrumentą piemenėliai pasigamindavo iš šiaudo, žąsies plunksnos ar žilvičio šakelės ir varžydavosi, kuriam gražiau pavyks sugroti. Per daugelį metų birbynė ištobulėjo. Tačiau, palyginti su įmantriu saksofonu ar klarnetu, šis pučiamasis instrumentas išliko nesudėtingas.

Tai medinis vamzdelis su 5–10 skylučių, plastmasiniu pūtikliu, prie jo rišamu mediniu liežuvėliu ir užmautu ant galo jaučio ragu. Tačiau birbynė, anot S.Gavelio, – unikali, nes tokiu iš pažiūros paprastu instrumentu galima pagroti visus kūrinius, kuriuos groja su klarnetu, obojumi ar net smuiku.

XX a. birbyne susidomėta ta-da, kai ji iš liaudies muzikos buvo jau beveik pasitraukusi, užleisdama vietą klarnetui ir armonikai.

Šį liaudies instrumentą dar prieš karą ypač puoselėjo kompozitorius Jonas Švedas. Gerokai patobulėjusi birbynė buvo „priimta“ į J.Švedo vadovaujamą garsųjį „Lietuvos“ ansamblio orkestrą.

Birbynių, skirtingai nei kitų muzikos instrumentų, negamina fabrikai. Tai – tik lietuvių meistrų rankų darbas. Pasak S.Gavelio, ypač sunku padaryti gerą pūtiklį.

Labiausiai šis lietuvių liaudies instrumentas patraukia savo minkštu, švelniu, aksominiu garsu. Tačiau norint išgauti tikrai gražų garsą, tokį, kurio būtų malonu klausytis, reikia ilgai mokytis.