Globotinius priėmusios šeimos domisi vaikais, o ne apkalbomis

Eglė MIČIULIENĖ

„Santakoje“ jau rašėme apie Menčinskų šeimą, paėmusią globoti tris mergaites.

Į redakciją paskambinęs Vištyčio seniūnas Bronislavas Polita sakė, kad tokių šeimų seniūnijoje yra ir daugiau.

Globoti – vyro idėja

Girėnų kaime gyvenantiems Rimui ir Violetai Brazinskams gimė du vaikai – Audrius ir Jurgita, tačiau namuose aidi daugiau jaunų balsų. Šiuo metu čia gyvena šeši žmonės: Rimas ir Violeta, jų sūnus 18 metų Audrius ir trys globotiniai – aštuoniolikmetė Daiva, beveik septynerių metų Justė ir aštuonerių Mangirdas. Brazinskų dukra, 22 metų Jurgita, jau sukūrusi savo šeimą, laukiasi vaikelio. Į svečius, dažniausiai savaitgaliais, iš Kybartų specialiosios mokyklos į vištytiškių šeimą paviešėti jau ketveri metai atvažiuoja dar pilnametystės nesulaukęs Tomas.

Brazinskų šeima buvo pirma Vištyčio seniūnijoje, paėmusi globon svetimus vaikus.

Kaip kilo tokia mintis?

– Vyras norėjo. Jis – didesnis iniciatorius. Rimas jau seniai sakydavo – bent vieną iš vaikų namų reikia išgelbėti. O iš to vieno pasidarė visa krūva… – kalbėjo V.Brazinskienė.

Pats Rimas, kuris mums besikalbant buvo darbe, nėra iš daugiavaikės šeimos ar vaikų namų. Tiesiog jis, kaip tvirtino ir jo žmona Violeta, ir seniūnas B.Polita, yra geros širdies, malonus ir mėgstantis bendrauti žmogus. Taip pat – darbštus ir tvarkingas, pasak B.Politos, – kaip ir visa šeima.

Visas būrys vaikų

Violeta pasakojo, jog prieš septynetą metų jie su vyru nutarė vasarą į namus priimti porą svetimų vaikų.

– Iš pradžių priėmėme Virginiją ir Daivutę. Galvojome jas pasiimti tik vasarai, kad vaikai atostogas praleistų ne internate, o šeimoje. Bet mergaitės prašė, kad jų neišvežtume. Tad susitvarkėme dokumentus ir jos liko pas mus, – prisiminė girėniškė.

Vienu metu Daiva ruošėsi palikti ją globojančią šeimą, nes iš kalėjimo turėjo grįžti biologinė mergaitės motina.

Tuomet prie globotinių jau įpratę Brazinskai parašė prašymą priimti dar vieną mažą mergaitę.

Netrukus šeima sulaukė skambučio iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, jog jų laukia mergytė.

– Kai nuvažiavome jos pasiimti, išgirdome, kad ta mergaitė turi broliuką. Negalėjome jų išskirti – ir pasiėmėme abu. Tik vėliau sužinojome, kad internate yra dar viena sesutė. Bet ją netrukus pasiėmė teta, – pasakojo Violeta.

Taip jau atsitiko, kad ir Daiva niekur neišvažiavo, liko pas globėjus.

Dvejus metus – nuo šešiolikos iki pilnametystės – Brazinskų šeimoje dar gyveno ir Daivos sesuo.

Taigi, neskaičiuojant savų vaikų ir nuolat atvažiuojančio Tomo, šeima vienu metu prižiūrėjo dar penkis vaikus.

Atėjo tik kartą

Iš globos namų parvežta Justė tebuvo vos dvejų metukų, Mangirdas – trejų. Pirmųjų gyvenimo metų mažieji jau neprisimena.

Brazinskai nuo vaikų jų praeities neslepia. Anot globėjų, vis tiek užaugę sužinos – verčiau tegul iš savų. Tačiau mažieji Violetą ir Rimą vadina mama ir tėčiu.

V.Brazinskienė pasakojo, jog su vaikais buvo susitikę jų tetą, kartu su ja nuvažiavo aplankyti ir prosenelę.

Gana keistai norą bendrauti buvo parodžiusi ir tikroji vaikų motina.

Kartą Mangirdas parbėgęs iš mokyklos globėjai ėmė pasakoti, jog baisi teta jį užkalbino ir pasakė esanti jo mama. Moteris žadėjo vaikui dovanų, bet šis atkirto, kad mamą jis turi, dovanų nereikia, ir nuo „tetos“ pabėgo.

– Kitą dieną ji parduotuvėje užkabino mane pačią. Pasakiau jai, kad nelįstų prie vaikų, o jei nori susitikti – tegul kreipiasi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą sutikimo. Tai ji vienintelį kartą tebuvo atėjusi. Pasėdėjo – ir išėjo, – pasakojo Violeta.

Nėra taip paprasta

Brazinskai savo globotiniais nesiskundžia. Jiems mieli visi: ir vyresnioji Daiva, kurią bekalbėdama Violeta vis vadino Daivute, ir Mangirdas su Juste.

V.Brazinskienė juokėsi, jog šeimos vyresnieji kartais net paburba, jog daugiausia dėmesio ji skiria mažajai Justei.

Per visą pokalbį prie globėjos tiesiog prilipusi mažoji Justė atrodė lyg meilumo įsikūnijimas.

– Tikra rūpintojėlė. Kai tik iš ligoninės grįžau, ji iš karto ir klausia: mamyte, kaip tavo sveikatėlė? – stebėjosi Justės dėmesingumu globėja.

Mažoji sergančiai Violetai ir sumuštinį užtepa, ir arbatos padaro.

Be abejo, globoti jau susiformavusio charakterio vaikus nėra taip paprasta. Neilgai pas Brazinskus pagyvenusi Virginija po kiek laiko persigalvojo ir grįžo į internatą. Nelengvo būdo buvo ir Daivos sesuo – dar prieš ateidama pas girėniškius ji keliavo iš vienų globėjų pas kitus. Pas Brazinskus praleidusi porą metų, panoro išeiti pas tėvą, tačiau atsidūrė dar kitoje šeimoje…

Privalo mokytis

Prieš keletą metų „Santakoje“ buvo rašyta ir apie kitą vištytiškių šeimą – Salomėją ir Vincą Zaikauskus. Šie žmonės, jau užauginę penkis savo vaikus, 2004 m. iš Kybartų specialiosios mokyklos parsivežė dvi mergaites – dabar jau keturiolikmetę Kristiną ir 12 metų Inesą.

Užsukome aplankyti ir jų.

– Likome dviese – vaikai po užsienį išvažinėjo. Tai ir pasiėmėme dvi mergaites, – istorijos pradžią prisiminė Salomėja. – Vos atvykusios, jos namuose ir valytojos, ir virėjos pasigedo. Vėliau apsiprato, pačios visko išmoko. Dabar visaip būna – ir pasibarame, ir vėl gerai. Pratinu jas prie tvarkos. Pavyzdžiui, jos žino, kad pavalgiusios privalo susiplauti savo lėkštes. Bet labiausiai lenkiame jas mokytis. Vyras prižiūri matematikos, aš – vokiečių kalbos, kitų dalykų mokymąsi. Sakiau joms: nesimokysite, nieko gero neturėsite, eisite pas ūkininkus dirbti.

Sugrąžinti gaila

Salomėja neslepia, kad su vyresniąja globotine sutarti sunkiau. Kristina atsainiau žiūri į mokslus, labiau linkusi į pramogas. Prie drausmės nenorinti priprasti mergaitė kartais net pagrasina palikti Zaikauskų namus. Į internatą grįžti keturiolikmetė neketina – ji galvoja išeiti pas Vilkaviškyje gyvenantį tėvą (mergaitės motina prieš keletą metų mirė).

Tačiau Zaikauskai nenori nueiti lengviausiu keliu ir atsisakyti globotinės.

– Atsisakyti gali greitai, bet man jos gaila, – paprastai paaiškino Salomėja.

– Nejaugi jau nieko negalima padaryti? Gal pavyks nors kiek apšlifuoti – ir tai jau gerai, – savo požiūrį dėstė Vincas.

Zaikauskai sakė, kad ir savi vaikai kartais kelia problemų – bet tai juk nėra priežastis palikti vaiką likimo valiai.

Pačios mergaitės, namuose turinčios po atskirą kambarį, mums tvirtino, kad į Kybartus grįžti nebenorėtų.

– Aš kartais pykstuosi su globėjais, bet paskui vėl susidraugaujame. Būna visko, net ir ašarų… – dėstė Kristina.

– Aha, ypač – per mokslus tos ašaros, – čia pat pridūrė judri Inesa.

Kaltina išnaudojimu

Lietuvoje globoti ar juo labiau įsivaikinti svetimas atžalas nėra populiaru. Vaikus globoti paimančios šeimos paprastai sulaukia daugiau apkalbų nei gerų žodžių. Vieni kaltina vaikus paėmus dėl pinigų, kiti – dėl darbų. Jei kas pamato su tėvais dirbantį vaiką, pagiria, kad auga ne tinginys. Jei prie darbo pratinamas globotinis – žmonės tuoj įžvelgia išnaudojimą.

– Kartą, kai dar tik Daivutę buvome pasiėmę, mums patiems girdint viena moteris rėžė: „Kam dabar tas karves laikyti, geriau pasiimti vaiką iš internato“, – nuoskauda dalijosi V.Brazinskienė. – Iš pradžių visokių kalbų buvo. Mergaitės man padėdavo, kartu eidavo pas karves. Tai žmonės šnekėjo, kad aš nieko neveikiu, mergaitės vienos dirba. Bet paskui kalbos nurimo.

Kaupti daržo – kartu

S.Zaikauskienė irgi kalbėjo tą patį. Ji pasakojo, jog mergaitės, mokykloje prisiklausiusios apkalbų, kartais klausia, ar tikrai globėjai jas pasiėmė tik dėl pinigų.

– Mergaitės, sakau, jei taip būtų, aš nekreipčiau dėmesio, ar jūs mokotės, ar ne. Kokie čia pinigai? Mes abu dirbame, turime gyvulių, bičių, žemės, miško. Užtenka visko. Vaikai – suaugę, užsidirba patys. O kartais žmonės man ir į akis pasako – kam tau tas vargas, geriau reikėjo paršų nusipirkti… Atsakau, kad rūpintųsi savo reikalais, nesirgtų mano ligomis, – kalbėjo moteris.

S.Zaikauskienė prisiminė, kaip kartą su globotine ėjo pervesti karves iš vienos ganyklos į kitą.

– Pamatė viena vištyčiokė ir užsipuolė: „O, jūs, tokie anokie, prisiėmė vaikų, dabar išnaudoja!“ Visko teko išgirsti. Mano vaikai daržus ir vieni kaupė, o su jomis visada einu kartu. Neduokdie, pamatys, sakys, kad pati tinginiauju, o vaikus verčiu dirbti, – kalbėjo S.Zaikauskienė.