Paminėjome Kazio Bradūno jubiliejų

Laima VABALIENĖ

„Žinau, kad mano tėvelis dabar visa savo siela ir širdimi su jumis. Juk Vilkaviškis, čia pat esantis Alvitas ir Kiršai yra jo vaikystė ir jaunystė. Čia – jo namai. Išmaitino jį Suvalkijos duona ir polėkį kūrybai suteikė lygumų peizažas, Pajevonio ir Vištyčio kalvos“, – baigiantis poeto Kazio Bradūno jubiliejui skirtam vakarui kalbėjo jo dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė.

Vilkaviškiečiai paminėti kraštiečio, Nacionalinės kultūros premijos laureato K.Bradūno 90-metį buvo pakviesti į vakarą Viešojoje bibliotekoje. Renginio pavadinimui pasirinktos jubiliato eilutės: „Ant Suvalkijos kelio amžiai kaip debesys plaukia“. Prieš kraštiečio kūrybos gerbėjų akis tie „amžiai“ tarsi prabėgo klausantis literatūrologės Ernestos Juknytės įžvalgų apie K.Bradūno kūrybinių galių ištakas, apie jo, kaip poeto žemininko, poeziją, taip pat skambant aktorių Virginijos Kochanskytės ir Petro Venslovo skaitomoms eilėms. Įspūdžius papildė bibliotekoje eksponuojama Onos Pajėdaitės fotografijų paroda.

Garbaus amžiaus sukaktuvininkas jubiliejaus pagerbimo renginyje nedalyvavo. Bet pasak iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykusios dukters E.Bradūnaitės-Aglinskienės, jis „yra šviesaus proto, geros nuotaikos ir pagal amžių visai neblogos sveikatos“. Salomėjos Nėries tėviškės kaimynystėje, Kiršuose, gimęs K.Bradūnas 1944 m. emigravo iš Lietuvos. Į Tėvynę su žmona Kazimiera grįžo bene prieš penkiolika metų. Anot dukros, tėvai labai džiaugėsi, stengėsi visur apvažiuoti, viską pamatyti: „Jie sakydavo, kad jei ne atspindžiai vitrinose, ir jei mes, vaikai, nesimaišome šalia, tai jie jaučiasi lyg tie Vilniaus universiteto studentai, susižiedavę prie Aušros vartų“. Gražiai lietuviškai kalbanti dukra pasakojo apie tėvų šeimoje saugotas lietuviškas tradicijas, kalbą ir bendravimą, dėkojo visiems, surengusiems ir dalyvavusiems K.Bradūno jubiliejaus vakare.

Jai ir jubiliatui renginį Vilkaviškyje primins Šeimenos seniūno Ginto Bakūno dovanotas alvitiečio tautodailininko Raimundo Blažaičio drožinys – senosios Bradūnynės sodybvietę menančio kryžiaus kopija, leidinys apie Alvitą. Bibliotekos vedėja Vilija Gilienė ir Savivaldybės vicemeras Jonas Meškauskas, įteikdami vardinę juostą „Kaziui Bradūnui – 90“, prašė ja apjuosti sukaktuvininką, visų vilkaviškiečių vardu apkabinti ir palinkėti dar daug gražių metų bei sveikatos.

Sausio mėnesį įvykusiame rajono Savivaldybės tarybos posėdyje K.Bradūnui buvo suteiktas Vilkaviškio rajono garbės piliečio vardas. Tai liudijančios regalijos jubiliejiniame vakare nebuvo įteiktos. Jas vicemeras pažadėjo artimiausiu metu nuvežti į Vilnių ir įteikti pačiam poetui, nes, kaip sakė J.Meškauskas, norisi pajusti jo paties rankų šilumą ir širdies dūžį…

Kaip gražiausia dovana K.Bradūno gimtadieniui – jubiliejaus minėjimo dienomis pasirodžiusi septynioliktoji jo poezijos knyga „Paberti grūdai“. Anot paties autoriaus, tai šimtas eilėraščių, atsijotų iš visos poezijos visumos ypač jam būdingų temų ir išraiškos formų požiūriu. Dar dažais kvepianti knyga buvo atvežta ir į Vilkaviškį. Prasminga, kad jos debiutas įvyko būtent čia, kur ir prasidėjo poeto kelias į kūrybą.

„Gyvenimas lyg paukštis / Tik palingavo ant šakos / Ir nulėkė… / O liko tik / Eilėraščių čiulbėjimas“, – tokiomis eilutėmis savo naująjį rinkinį baigia K.Bradūnas.