Kaimynui mišką pardavęs senolis liko be malkų

Eglė KVIESULAITIENĖ

Miškingos žemės turėjusiam pilviškiečiui dabar tenka pačiam pirktis malkų. Solidaus amžiaus žmogus manė, kad bent šiais metais rūpintis kuru jam neprireiksią ir tikėjosi jo gauti iš mišką pirkusio kaimyno.

Pardavė mišką

79-erių Jonas Gudelis dar visai neseniai valdė apie 10 ha žemės ir 68 arus miško Duoniškių kaime (Gražiškių sen.). Tačiau solidaus amžiaus vyras pats žemės dirbti nebepajėgė, rūpintis mišku taip pat buvo per sunku, tad turtą nutarė parduoti.

„Kupčiaus“ toli ieškoti nereikėjo. Čia pat, gretimoje gatvėje, gyvenantis kaimynas Algimantas Aleknavičius iškart panoro pirkti ir žemę, ir mišką. Žemių pardavimo versle nusimanantis kaimynas pasiūlė tuomet neblogą kainą – po 1500 litų už hektarą. J.Gudelis prisimena, kad parduoti hektarus jau buvo suderėjęs su kitu pirkėju, šis dar žadėjo ir malkų atvežti, bet kaimynas Algis už žemę pasiūlė didesnę kainą. Anot Jono, jis A.Aleknavičiui užsiminė, kad reikėtų pridėti ir malkų, mat iš ano pirkėjo buvo išsiderėjęs visą mašinos priekabą. Kaip teigia J.Gudelis, kaimynas Algis su tokia sąlyga iškart sutikęs.

Žadėjo malkų

Pernai balandį vyrai nuėjo pas notarą, pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, A.Aleknavičius J.Gudeliui sumokėjo visus derėtus pinigus ir buvęs šeimininkas atidavė visus žemės dokumentus. Pasak J.Gudelio, žemę gavęs kaimynas iš pradžių dar vis žadėdavo atvežti malkų. Kai prasidėjo šalčiai, J.Gudelis vėl priminė apie pažadą.

Senolis Jonas sakė suprantąs, kad žodinis sandoris dėl malkų liko niekur neužfiksuotas ir nei teismuose, nei kitose institucijose jis teisybės nerasiąs. Priekaba malkų dabar kainuoja 700 litų. „Tai dideli pinigai, – svarstė J.Gudelis. – Tokios skolos užmiršti negalima, tai ne kokį butelį pasiskolinti“.

Anot Jono, prieš kelerius metus kaimynas iš jo pasiskolino butelį degtinės, bet taip skolos ir negrąžino. Buvę ir kitų nesusipratimų.

Solidaus amžiaus žmogus tikisi, kad bent perskaitęs laikraštyje kaimynas susipras ir pažadą visgi ištesės. O jei nesusipras, tai bent susigės.

Brangiai kainuoja

Algimantas Aleknavičius nė kiek nenustebo, kad Jonas Gudelis kreipėsi pagalbos į žurnalistus. Mat kaimynas apie žadėtas malkas jam nuolat primena ir geruoju, ir piktuoju. Tačiau žemę iš kaimyno pirkęs pilviškietis nesijaučia apgavęs senolį. Algimantas tvirtina, kad tuomet, kai buvo deramasi dėl žemės kainos, apie malkas kalbėta nebuvo. Tik vėliau senolis pradėjo šnekėti, kad kaimynas iš nupirkto miško parvežtų malkų.

– Sakiau jam, kad man reikia samdyti žmonių miške malkoms nupjauti, mašiną joms parvežti. O kilometras kelio kainuoja 2 litus, todėl man susidarys nemenka suma išlaidų, – aiškinosi A.Aleknavičius. – Be to, miškininkai leidimus miškui kirsti išduoda tik nuo rugpjūčio, o aš jau liepos mėnesį žemes ir mišką pardaviau kitam šeimininkui. Tai kaip aš dabar pripjausiu malkų svetimoje žemėje?

Dokumento nepasirašė

A.Aleknavičius neslėpė, kad perparduodamas J.Gudelio žemę uždirbo, bet juk to įstatymas nedraudžia.

Pilviškietis teigė puikiai išmanąs žemės pikimo-pardavimo reikalus, nes dabar įgaliotas tvarkyti dviejų amerikiečių žemių dokumentus.

– Toje Jono žemėje augo vien krūmynai, rankos storio alksniukai, tai dvi savaites reikėtų dirbti, kad tiek malkų prirankiotum. Aš net
pats sau malkų iš ten nepjoviau, nusipirkau ąžuolinių atraižų, ir viskas, – aiškinosi medžio apdirbimo įmonėje dirbantis vyras.

Paskutinįkart su kaimynu apie žadėtas malkas Algimantas kalbėjo prieš pat Naujuosius.

– Tiesiai pasakiau: Jonai, malkų nebus! Miškas jau nei tavo, nei mano. Mes raštiškai nieko nepasirašėme. Raštiškai užfiksuota viena – pinigai sumokėti, aš tau nieko neskolingas ir jokių pretenzijų nereikšk, – apie paskutinį pokalbį su kaimynu pasakojo Algimantas.

– Kai pasirašėme pas notarą sutartį, keliskart siūliau, kad gal reikia įrašyti kokių papildomų sąlygų. Tada Jonas sakė, kad jam nieko nereikia, tik kad greičiau duočiau pinigus. Tuo viskas ir baigėsi. Aš viską sąžiningai atlikau, pinigus sumokėjau iki lito, gražiai suderėjome, padavėme vienas kitam ranką. Šiais laikais viską reikia surašyti „ant popieriaus“ apsidraudžiant, kad nekiltų problemų, – savo poziciją dėstė pilviškietis.

Paklaustas, ar negalėtų dėl šventos ramybės ir kaimynui parvežti medžio atraižų iš įmonės, kurioje dirba, kad senukas nesijaustų apgautas, A.Aleknavičius sakė, jog galbūt galėtų, bet Jonas to niekada neprašė.