Sergančio medžio siela vaikus ramina ir moko kurti

Kristina VAITKEVIČIENĖ

– Medis, kaip ir žmogus, gali būti ligotas, nelaimingas ar liūdintis. Čia per daugelį metų sukauptos įvairių šakotųjų „ligos istorijos“, atgijusios naujam gyvenimui mokyklos patalpų prieangiuose ir klasėse, – pasakojo Kybartų specialiosios mokyklos technologijų mokytojas Petras Volungevičius, meiliai glostydamas akimis savo surinktus eksponatus.

Šioje mokymo įstaigoje P.Volungevičius dirba jau dvidešimt aštuonerius metus. Kaip medžius, kurių ligose jis įžvelgia neįprastą grožį, taip ir čia besimokančius vaikus jis tarsi prikelia naujam gyvenimui. Mokiniai jį myli už tai, kad niekas kitas taip nesupranta jų poreikių, kad atėję į pamokas žino, jog yra dalykų, kurie jiems puikiai suprantami ir kurie yra jų jėgoms…

Likimo nuskriausti

„Šitie medžių gumbai – ne vienų metų ieškojimų rezultatai. Mano tėveliai gyvena Dzūkijos kaime, kurį supa pušynai, tai nuvykęs aplankyti nepraleidžiu progos pasivaikščioti ir parvežti į kolekciją dar vieną eksponatą. Smagu girioje stebėti medžius, paukščius. Priglaustas „neįgalus“ medis čia randa savo vietą, kaip ir likimo nuskriaustas žmogus. Medžio kūrinys tarnauja ne tik grožiui, bet ir tam, kad čia ateinantys suprastų, jog ir gamta turi savų negalių, serga įvairiomis ligomis“, – įtaigiai pasakojo pedagogas.

Dzūkijos vaikas

Beveik trisdešimtmetį darbui su Kybartuose besimokančiais sutrikusio intelekto vaikais atidavęs mokytojas P.Volungevičius, pats kilęs iš Dzūkijos, sakė ir dabar jaučiąs nostalgiją gimtinės miškams, kraštovaizdžiui. Paklaustas, kaip atsidūrė pačiame Lietuvos pasienyje, pedagogas teigė, jog gyvenimas pats sutvarkė ir parodė jo vietą.

– Mes abu su žmona esame „medinukai“, – atvirai dėstė mokytojas. – Ji kilusi iš Virbalio. Mudu kartu mokėmės. Iš pradžių gavome paskyrimą dirbti Kazlų Rūdoje, vėliau taip susiklostė, kad likome čia.

Gaila pušų

Mokytojas rodė paskutinį, tik praeitą sekmadienį parsivežtą pušies gumbą ir pasakojo, kaip jam skaudėję širdį žiūrint į kertamus pušynus, niokojamas grybienas. P.Volungevičius sakė Druskininkuose rastą gumbą mintyse pavadinęs „Ko verkė pušys“.

„Medį galima pjauti, kai jam sukanka šimtas metų, tik pas mus dabar viskas galima, kertami ir aštuoniasdešimties, ir jaunesni miškai – ko nepadaro žmonės dėl pinigų. Parvažiuoju į gimtinę ir širdį skauda dėl tos tuštumos buvusio pušyno vietoje. Tarsi iš širdies su šaknimis tuos medžius būtų išrovę…“ – kalbėjo žmogus.

Geriausias pagalbininkas

Bekalbant su mokytoju šalia tuoj pat prisistatė vienas jo ugdytinių.

– Čia mano didžiausias pagalbininkas Audrius, – šypsojosi P.Volungevičius. – Jis jau dešimtokas, šįmet baigs mokyklą. Vaikinas tikrai darbštus, sąžiningas, labai mėgsta medžio darbus. Jam gerai sekasi.

Atrodo, kad ne tik vienas Audrius pamėgęs mokytojo prieglobstį. Bendraujant klasėje duris vis varstė ir varstė berniukai ir mergaitės, klausdami, kada mokytojas turės jiems laiko. Į po pamokų vykstantį medžio darbų būrelį norinčiųjų ieškoti tikrai nereikia.

Ieško bendraminčių

– Nemanau, kad rajone kas nors turi sukaupęs tiek gumbų ir išvis ar kam nors jie rūpi, – abejojo pedagogas. – Jei atsirastų toks žmogus, labai norėčiau su juo susipažinti, pabendrauti.

Mokytojas sakė, kad važinėjant po rajono mokyklas tokį pomėgį turinčio žmogaus jam netekę sutikti.

Pasak pedagogo, medis jo mokiniams tarsi vaistas – jo gyvastis ir šiluma persiduoda šiems likimo nuskriaustiems vaikams, ramina juos ir gydo.

Medinukų rojus

Įvairiais medžio darbais nukabinėtos ne tik technologijų kabineto sienos – jų pilna koridoriuose, visoje mokykloje. Besiruošdami į sostinėje vyksiančią mugę ir parodą vaikai kartu su mokytoju prigamino įvairiausių darbelių: žemų suolelių, lentynėlių, įvairių dekoratyvinių elementų.

Svarbiausias darbas šiuo metu – inkilėlių gamyba. Mokytojas sakė, kad jie padaryti pagal visus europinius standartus. Inkilus galima net eksportuoti, mat visi matmenys ir forma paimti iš gamyklos, kuri specializuojasi šiame darbe.

Nemažo dydžio mediniai deginti paveikslai – irgi vaikų kruopštaus darbo rezultatas. Mokytojas parveža iš Dzūkijos nuotraukų su senoviškomis sodybomis, gražiais vaizdais, o mokiniai stengiasi visa tai perkelti ant medžio. Įspūdingai ir tikroviškai atrodo Vinco Krėvės sodyba mediniame paveiksle, Druskininkų vaizdai, P.Volungevičiaus tėvų sodyba.

„Mediniai“ mokslai

Dirbdami vaikai išmoksta ne tik medžio darbų. Per technologijų pamokas gilinamos ir istorijos, matematikos žinios. Juk apdirbant medį viską reikia apskaičiuoti, suderinti, žinoti.

– Štai mūsų Europos Sąjungos kelmas, – mokytojas mosteli į kampą, kur stovi vėliavomis papuoštas šakotas daiktas. – Tai mūsų Audriukas gręžė jame visas skylutes įvairių Europos šalių vėliavoms sudėti. Ar žinai, Audriuk, kiek šalių dabar Europos Sąjungoje?

– Dvidešimt septynios, – nesutrikęs išpoškino Audrius.

Juk jis pats sudėjo ten vėliavėles ir žino, kiek skylučių reikėjo išgręžti…

Jaučiasi visaverčiai

– Gaila, kad mažai technologijų pamokų skiriama tokioms įstaigoms, – liūdnai lingavo galvą mokytojas. – Juk vaikai su specialiais poreikiais taip mėgsta įvairius darbus, čia jie jaučiasi visaverčiai. Ir pačių ugdytinių mažėja, juk dabar mokinio krepšelis svarbiau už vaiko poreikius.

– Šiuos gumbus mes eksponuojame tik savo patalpose, – sakė P.Volungevičius, – niekur nevežame. Ankstesniais laikais, kai dar būdavo seminarai tarp mokyklų, visiems tie medžio eksponatai labai patikdavo, kiti atvažiuodavo net specialiai pažiūrėti.

Mokytojas pasakojo, kad per pamokas su vaikais jie eina į sodą, apžiūri medžius. Mokiniai išmokę nustatyti medžio rūšį, veislę, kartu visi nusprendžia, ką iš tokio galima pagaminti. Čia jie susidraugauja su gamta, įgauna pasitikėjimo žmonėmis.

Darbščiosios rankelės

Reikšmingą vaidmenį specialiosios mokyklos ugdytinių gyvenime vaidina ir technologijų mokytoja Irena Linkevičienė. Ši pedagogė mergaites adatos meno moko jau apie trisdešimt penkerius metus.

– Labai noriai mergaitės eina į užsiėmimus, gali prasėdėti valandų valandas, – aiškino moteris. – Antradieniais ateina berniukai, trečiadieniais mergaitės – ir nė vieno iš jų ieškoti nereikia, visi tik ir laukia užsiėmimų.

Mokytoja sakė, kad jos auklėtinių darbeliai – servetėlės, velykiniai viščiukai, šiaudų sodai, karpiniai, kitokie rankdarbiai – visada susilaukia didelio dėmesio įvairiose parodėlėse.

Myli ir gerbia

– Mokytoją Petrą mes mylime, o mokytoją Ireną – gerbiame, – tvirtino jų ugdytiniai.

Prie šių pedagogų mokiniai tarsi „prilipę“. Žiūrėk, po pamokų – jau ir čia, klausinėja, nori bendrauti, šalia pabūti.

– Geros mergaitės, dirba, stengiasi, juk rankdarbiai reikalauja nemažai kruopštumo, – pasakojo mokytoja. – Kolegos mugėse nelabai ir tiki, kad vaikai su specialiais poreikiais gali taip padaryti, bet juk tai – tiesa.

Palinkusios prie siuvinėjimo mergaitės tikrai stebino savo kruopštumu – mokytojos parinktuose audiniuose spalvoti siūleliai labai lėtai virsta gėlytėmis, drugeliais, bitutėmis.

Visiškai neįspėti ir nepasiruošę žurnalistų vizitui pedagogai galėjo valandų valandas pasakoti apie kiekvieną mokinį, darbelį…