Eilėraščiai

Vaidutė Diržiuvienė

Pabudimas

Saulė –

trupiniais paverčia

stiklines

varveklių nosis.

Sniego vatą

godžiai laižo,

versdama upokšniais.

Paukštis sakė,

kad pražydo,

pamiškėj

žibuoklės.

Tik nė vienas

nesutiko

pavasario Viliokės…

Vida Vosylienė

Atverkim širdis

Susėskim, pakalbėkim,

Atverkim širdis…

Akys pasakys mūsų mintis.

Pabūkim atviri.

Jaučiu – skausmas

Kaupiasi širdy.

– – – – – – – – – – –

Dabar matau –

Akys gėlėmis pražydo,

Širdyje vyturiai pragydo.

O tik reikėjo pakalbėt…

Nereikia kentėti ir tylėt.

Atverkim širdis,

Lemtingi žodžiai girdis…

Tiek daug gėrio –

Mokėkime jį prišaukt.

Elena Baukienė

Saulėti žingsniai

Su karklo žiedu

šilkiniu,

su gelsvu auksu

žirginių,

su tulpės žiedu,

miegančiu juodam

lopšy žemelės, su sidabriniais

vyturių varpeliais,

pavasari, jau prakalbi

į mūsų širdis!

Saulėti tavo žingsniai

visur visur

jau girdis…

Iš debesų žydrainės

ežerų

vakaris vėjas

žibuoklių svaigų

kvapą neša

su tavimi!

Mūsų būtis

atgimsta vis naujais

troškimais, viltimi…

Juozas Šalčiūnas

Pavasarėjant

Keičiasi

Medžių spalva,

Saulė

Dažniau pasirodo,

Bet vis dar svaigsta galva

Nuo neištirpusio gruodo.

Ir bus aplink

Daug šviesos.

Vis įsilies

Naujos spalvos

Ir gersim

Gaivą gamtos

Su palengvėjusia galva.

Zofija Kijauskienė

Grįžta paukščiai iš kraštų,

Tik neatneša jie iš tavęs žinių.

Dieną naktį mintimis prašau –

Parašyki laišką, tik greičiau.

Kodėl nerašai, kodėl tyli?

Ar ant ko rašyti neturi?

Parašyk ant žalio klevo lapo,

Ant ramunės žiedo balto,

Ant lieknos pušies kamieno

Ar ant gelsvo rugio stiebo,

Ant spalvoto sparno drugio,

Parašyk ant pilko smėlio

Ir ant balto pirmo sniego

Parašyk…

Kad nuneštų, balto vėjo

Paprašyk.

Bronė Vaišnienė

Pavasaris margais žiedais

Išbarstė pievas, pamiškes ir klonius,

Pražydo karklai ir baltai

Jau ruošiasi dabintis sodai.

Tik ąžuolas pamiškėje

Kažko dar laukia,

Tarsi dvejodamas, ar visko vėl pradžia,

Ar laikas vėl pradėt gyvybę naują?

O gal jis laukia mano glėbio,

Kad apkabinčiau jį

Kaip kad pavasarį kiekvieną

Atbėgus takeliu senuoju…

Prigludus pasisemčiau jo stiprybės,

Išliečiau ašaras karčias

Ant jo kamieno

Ir vėl atgimčiau aš ir jis iš naujo!

Onutė Jasaitienė

Kasmet pavasarį

baltai pražysta sodai,

kas rudenį ir vėl

jie numeta lapus,

gimtinėn kregždės

mėlynsparnės grįžta –

kad vėl paliktų

rudeniop lizdus.

Kasmet miškai,

laukai, pakalnės, kloniai

ne vieną kartą

pakeičia spalvas…

Žiūrėk, jau vėl

pražydo senos pušys,

glėbin surinkę

rytmečio rasas.

Asta Kasnauskienė

Giedančiam paukščiui

Koks skaudžiai mėlynas dangus

Ir obelys ištiesę žieduotas šakas…

Vienišas paukštis

Šitoj pavasario linksmybėj.

Koks tavo likimas, kas nusakys?

Suplėšyta giesmė, gal šauksmas…

Kas atsilieps?

Klajoji ir nerandi pats savęs.

Nesuprastas ir apleistas savo vienišume.

Inkilas ant obels šakos tuščias…

Nėra tos, kuri pašauks, sparnu pamos.

Žmogau, esi panašus į tą paukštį.

Ne, ne likimu –

Ieškojimu artimo, brangaus, vienintelio…

Surask.