Iš krašto istorijos

Ar bus įamžintas Napoleono ir jo kariuomenės žygis per Vilkaviškį?

„Dabar 1812 metų veikėjai seniai pasitraukę iš savo vietų, jų asmeniniai interesai dingę be pėdsakų, ir vieni tik istoriniai to laiko rezultatai tėra prieš mūsų akis“.

(Levas Tolstojus, „Karas ir taika“, 1959, 3 t., p. 139)

Lietuvai tapus Europos Sąjungos dalimi, vis gausesni turistų srautai atvyksta ir į mūsų rajoną. Ar galime kuo nors sudominti europiečius: prancūzus, anglus, italus, olandus, vokiečius, skandinavus? Ar tik savo etniniu paveldu, ar ir ryšiais su Europos istorine praeitimi? Mūsų pasienio regionas, amžių bėgyje tapęs karų tarp Rytų ir Vakarų slenksčiu, mena daugelį sąsajų su kaimynais. Manau, verta prisiminti prieš 200 metų įvykusį istorinį faktą, kai Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas, apsistojęs Vilkaviškio dvare, pasirašė kreipimąsi į karius, skelbdamas karą Rusijai. Išlikę šio įvykio liudininko kunigo B.Butkevičiaus atsiminimai.

Prancūzų istorikas ir žurnalistas Renė Mortelis, 1932 m. išspausdinęs atsiminimų ištraukas, rašė: „Rytų Europos archyvuose yra brangios nepaskelbtos medžiagos apie Napoleono epopėją. Lietuvos fonduose – daug nežinomos medžiagos, vertos kantraus dėmesio… Mums ypatingai reikia pažymėti įdomius atsiminimus lietuvio dvarininko, ilgą laiką ėjusio Vilkaviškio klebono pareigas. Šito inteligentiško stebėtojo paliudijimas likimo valia nebuvo paskelbtas“.

Šiemet sukanka 200 metų, kai po Tilžėje 1807 m. pasirašytos taikos Sūduvos kraštas tapo Napoleono imperijos dalimi ir įsigaliojo garsusis Napoleono civilinis kodeksas, davęs pradžią baudžiavos panaikinimui Suvalkijoje. Tai paskatino spartesnį šio krašto ekonominį vystymąsi. Šie procesai lėmė ir naujų turtinių santykių atsiradimą, valstiečių turtėjimą. Gal todėl iš šio krašto vėliau ir kilo gausus pirmosios kartos lietuvių kilmės inteligentijos būrys.

Tad kas gi įvyko 1812 m. birželio viduryje Vilkaviškyje? Kaip rašo kunigas B.Butkevičius, visi geresni namai Vilkaviškyje buvo užimti grafų, maršalų, generolų ir Napoleono armijos blizgančių karininkų. Klebonijoje gyveno Neapolio karalius J.Muratas, o vienintelio gydytojo namuose apsigyveno Italijos vicekaralius Eugenijus ir bavarų sosto įpėdinis.

Manoma, kad Napoleonas į Vilkaviškį atvyko 1812 m. birželio 20 dienos pavakare. Raudoname vakarų horizonte vilkaviškiečiai pastebėjo dulkių stulpą ir išgirdo trimito garsą Virbalio–Vilkaviškio plente. Už trimitininko mažu vežimėliu, pakinkytu vienu baltu arkliu (simboliškas žirgo vardas buvo Maskva), važiavo mažas žmogus, t. y. Napoleonas, apsivilkęs raitųjų šaulių pulko munduru, su trumpa smėlio spalvos miline ir trikampe kepure. Paskui jojo būrys žvilgančia apranga pasipuošusių karininkų.

Napoleonas nuvyko tiesiai į Vilkaviškio dvarą, kur jam buvo paruoštas butas. Aukštų tuopų pavėsyje buvo pastatyta didelė palapinė su dviem stalais. Napoleoną sunervino pranešimas, kad jo kariuomenei trūksta duonos. Jis įsakė visose Vilkaviškyje esančiose duonos kepimo krosnyse kepti duoną ir ja aprūpinti kariuomenę.

Po keleto dienų Napoleonas surengė gvardijos paradą. Visi parade dalyvavę maršalai ir generolai blizgėjo auksu ir sidabru. Pats Napoleonas buvo apsirengęs paprastai ir kukliai, tačiau jo žirgas skyrėsi iš visų: baltas kaip pienas, su žemę siekiančiomis, brangiausiais akmenimis išsiuvinėtomis kamanomis. Kariuomenė, pasitikusi Napoleoną, sušuko: „Tegyvuoja imperatorius!“ Maršalas Luji Bertje perskaitė karo paskelbimą Rusijai. Priėmęs paradą, Napoleonas sugrįžo į savo butą. Kariuomenė pradėjo žygį į Kauną. Avangarde jojo Neapolio karalius Muratas. Greta maršalo gražia uniforma išsiskyrė generolas Krasinskis.

Senieji vilkaviškiečiai pasakojo, kad Vilkaviškio dvaro sode dar pokario metais stovėjo akmeninė girnapusė, vadinama Napoleono stalu. Teigiama, kad istorinis akmuo buvo suskaldytas ir pateko į gretimų namų pamatus.

Pasitinkant 200-ąsias istorinio įvykio metines, siūlyčiau prie Vilkaviškio dvaro pastato sutvarkyti aikštelę, atkurti akmeninį stalą ir šią vietą įvardyti kaip turistinį objektą.

Prieš keletą metų Vilkaviškio garbės pilietis Kazys Karuža buvo iškėlęs kitą idėją: Vilkaviškio dvaro pastato gyventojams išpirkti butus, o renovuotame istoriniame pastate įkurdinti muziejų ir viename kambaryje įrengti Napoleono žygiui skirtą ekspoziciją.

Beje, Napoleono žygio per Vilkaviškį dalyvius Kaune, restorane „Senieji rūsiai“, freskoje įamžino vilkaviškietis dailininkas Bronius Rutkauskas. Išsamią istorinę medžiagą dailininkui pateikė karo istorikas Arvydas Pociūnas.

Istorikas puoselėja viltį, kad istorinę medžiagą galima atkurti ir surengti karo istorijos klubų žygį, imituojantį Napoleono ir jo generolų įžengimą į Vilkaviškį.

Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius