Vištyčio regioninis parkas įkurtas 1992 m. siekiant išsaugoti Suvalkų kalnyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Parko paskirtis – išsaugoti aukščiausią Lietuvoje Suvalkų moreninės aukštumos dalį su Pavištyčio bei Dunojaus viršukalvėmis, neįprasta reljefo sąskaida išsiskiriantį Kylininkų moreninį masyvą, tarpgūbriniame duburyje telkšantį Vištyčio ežerą, gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus; atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus, organizuoti mokslinius tyrimus ir kaupti gamtosaugos, kultūros paveldo bei kitų sričių informaciją; sudaryti sąlygas plėtoti rekreacinę veiklą, pirmiausia pažintinį turizmą, poilsiavimą tam skirtose zonose bei vietose; reglamentuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą, propaguoti gamtosaugos idėjas, materialinės ir dvasinės kultūros palikimą.
Parko plotas – 10,1 tūkst. hektarų. Miškai užima 4990 ha (49,4 proc. parko teritorijos), žemės ūkio naudmenos – 34 261 ha (42,2 proc.), vandenys – 50 ha (0,5 proc.), pelkės – 406 ha (4 proc.), užstatyta teritorija – 82 ha (0,8 proc.), kita žemė – 311 ha (3,1 proc.).
Vištyčio regioninio parko kraštovaizdžio tvarkymo zonavimas suprantamas kaip konservacinės, miškų ūkio, žemės ūkio ir kitos paskirties pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties teritorijų nustatymas ir konkrečių veiklos reglamento tipų lokalizavimas jose. Reglamentų tipai skiriami pagal aplinkosaugos griežtumą arba leistiną aplinkosaugos antropogenizavimo intensyvumą. Kraštovaizdžio tvarkymo zonos šifruojamos atitinkamais indeksais, nurodančiais jų pagrindinę tikslinę žemės paskirtį bei aplinkosauginio reglamento tipą.
Konservacinė funkcija, kaip pagrindinis tikslinis žemės naudojimas, Vištyčio regioniniame parke numatyta gamtinių rezervatų ir saugomų kraštovaizdžio objektų teritorijose (568 ha). Griežtos apsaugos rezervatiniai miškai ir pelkės – ypatingos vertės gamtiniai kompleksai Drausgirio ir Grybingirio rezervatuose, o vandenys reprezentuoja svarbius gamtinius vandenų kompleksus. Šiose zonose draudžiama naudoti gamtos išteklius ir plėtoti bet kokią ūkinę veiklą.
Miškų ūkio pagrindinė tikslinė paskirtis – tvarkyti ir naudoti miškų masyvus (4672 ha). Ekosistemų apsaugos miškus ir pelkes Vištyčio regioniniame parke sudaro kraštovaizdžio, telmologinių ir botaninių-zoologinių draustinių miškai. Šiuose miškuose susiformavo vertingos miškų ir Žalnieriškių pievų biocenozės. Kylininkų kraštovaizdžio draustinyje numatyta ežero vandens apsaugos tvarkymo zona, atsižvelgiant į tai, kad draustinio apsaugos režimo reglamentas nėra visiškai adekvatus vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų reglamentui. Šiose vietose turi būti sudarytos sąlygos gausinti gamtos išteklius ir atkurti, formuojant miško rūšinę bei erdvinę struktūrą, medynų skalsumą. Rekreaciniais miškais siekiama pagerinti poilsio sąlygas, juose taikomos sanitarinių-higieninių ir estetinių savybių gerinimo, reginių formavimo bei medynų atsparumo didinimo priemonės. Intensyvaus rekreacinio naudojimo miškai – nedidelis (apie 5 ha) miško masyvas, esantis bendrojo naudojimo viešbučio (poilsio namų) teritorijoje prie Vištyčio ežero (Pavartelių rekreacinėje zonoje).
Pagrindinė tikslinė žemės ūkio paskirtis numatoma didelėse apsauginės ir ūkinės funkcijų prioriteto zonose (5066 ha). Parke išskirtos apsaugos zonų, draustinių, vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų bei ūkinės gamybos žemės ūkio paskirties žemių tvarkymo grupės. Žemės ūkio veiklai naudojamose žemėse apsaugos zonos nutolusios nuo didesniųjų vandens telkinių. Šiose zonose plėtojamas gana intensyvus žemės ūkis. Bendra tvarkymo kryptis – sukurti ir išlaikyti produktyvias agroekosistemas, užtikrinant gamtinio kraštovaizdžio stabilumą bei kompensacines galimybes. Žemės ūkio veiklai skirtose kraštovaizdžio, botaninių-zoologinių ir geomorfologinių draustinių žemėse, įskaitant esančias miškų ir gyvenviečių teritorijas, plėtojamas žemės ūkis, kurio technologijos neprieštarauja parko ir atitinkamų draustinių apsaugos režimui. Jose nustatomas bendrojo (apsaugos zonų) ūkininkavimo žemės ūkio paskirties teritorijų reglamentas ir papildomi reikalavimai, pritaikyti konkretiems apsaugos tikslams. Žemės ūkio veiklai naudojamoms žemėms, esančioms vandens telkinių apsaugos juostose ir zonose, įskaitant miškų ir gyvenviečių teritorijas, galioja specifiniai reikalavimai. Šiose zonose neleidžiama statyti mineralinių trąšų, chemikalų, naftos produktų sandėlių, technikos aikštelių, degalinių, pramonės įmonių, rengti sąvartynų ir kt. Ūkinės gamybos žemės išskirtos dideliuose sukultūrintuose masyvuose. Jose plėtojamas intensyvus žemės ūkis, iš esmės nekeičiantis nusistovėjusios kraštovaizdžio struktūros, tačiau rekomenduojama ir skatinama ekologinė žemdirbystė, kuri Vištyčio regioniniame parke pradeda plėstis.
Vištyčio regioniniame parke, be aptartų pagrindinių tikslinės paskirties kategorijų žemės, numatytos tokios kitos paskirties žemės tvarkymo zonos (291 ha): gyvenamoji (82 ha), rekreacinė (176 ha), eksploatacinė, arba gavybinė (27 ha), krašto apsaugos (33 ha). Tikslinės paskirties konservacinės, rekreacinės, eksploatacinės (gavybinės) bei krašto apsaugos žemės – tai monofunkcinio pobūdžio teritorijos.
Rekreacinių teritorijų tvarkymo zonos pobūdį nusako numatytų rekreacinių funkcijų poreikiai. Rekreacinėse teritorijose negali būti bloginamos kraštovaizdžio rekreacinės savybės, naikinamas estetinis potencialas, statomi su rekreacija nesusiję statiniai. Statant būtina laikytis rekreacinėms teritorijoms skirtų normatyvų bei kraštovaizdžio architektūros reikalavimų. Draudžiama teršti aplinką, naikinti rekreacinę įrangą, trukdyti ilsėtis, užtverti ar naikinti į jas vedančius kelius ir takus. Vištyčio regioniniame parke pagal naudojimo reglamentą numatyti du rekreacinių teritorijų tipai: neapstatomi statiniais rekreaciniai sklypai vandens telkinių apsaugos juostose bei zonose, įskaitant miškų ir gyvenviečių teritorijose, ir apstatomi statiniais rekreaciniai sklypai vandens telkinių apsaugos juostose bei zonose, įskaitant miškų ir gyvenviečių teritorijose.
Krašto apsaugos zonos tikslinės paskirties žemių kategoriją atitinka valstybės sienos kontrolinė pėdsakų juosta, inžinerinė užtvara ir kiti specialūs įrengimai. Šiam kompleksui priklauso pasienio užkarda.
Valstybinio vandenų fondo žemei (50 ha) priskiriamas Vištyčio ežeras ir valstybės išperkami Beržinio, Dunajevo, Grabausko, Šakių bei Pakalnių ežerai. Vandenų fondo žemės tvarkymo zonos taip pat apima ir privačius vandens telkinius – ežerus. Šalia monofunkcinio pobūdžio konservacinės paskirties griežtos apsaugos rezervatinių vandenų (Dunajevo ir kito bevardžio ežero) pagal numatytus reglamento ypatumus išskirtos atitinkamos vandenų tvarkymo zonos. Ekosistemas saugantys (saugomojo ūkininkavimo) vandenys (Sūrinio ir Beržinio ežerai) patenka į Sūrinio telmologinį ir Vištytgirio botaninį-zoologinį draustinius. Bendrojo naudojimo (bendrosios apsaugos) vandenys – tai maži ekstensyvaus ūkininkavimo Pavištyčio geomorfologinio draustinio ir Šakių rekreacinės zonos ežerai. Jų naudojimo reglamentą lemia būtinumas išsaugoti geosistemų hidrografinę struktūrą ar hidrologinio režimo pobūdį, todėl šios kategorijos vandens telkiniams neleistini vandens lygių, kranto linijų pertvarkymai, taip pat veiklos intensyvumas, galintis pakeisti bendrą jų pobūdį.
Kultūros vertybių apsaugos tikslas – išsaugoti kultūros paveldo vertybes: Dabravolės, Vištyčio, Pavištyčio piliakalnius ir senovės gyvenvietes, sakralines vietoves, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos nepriklausomybės paminklus Vištytyje, Vištyčio akmenį, vadinamą stebuklinguoju, Kanapskio malūną, kuriame įrengtas etnografinis muziejus. Tačiau iškyla nemaža problema, nes žemė po malūnu yra grąžinta, todėl nyksta jo vizualinė išvaizda. Išsaugoti reikia visą Vištyčio miestelį, turintį kultūrinės vertės požymių, memorialines vietas, taip pat atskirus kultūros paveldo objektus – žydų, vokiečių bei senąsias kaimų kapines, senovines sodybas, pastatus (Vištyčio bažnyčia, varpinė).
Poilsiauti tinkamiausi Gražiškių ir Pajevonio girininkijų miškai. Parko teritorija tinkama slidinėti, kadangi reljefas labai raižytas. Vaizdingiausios panoramos matomos iš daugelio regyklų, esančių aukštesniųjų kalvų viršūnėse. Vištyčio ežero pakrantėje, Šilelio miške, trykšta gėlas vanduo. Tikintieji stebuklinga šaltinio galia gali pastatyti kryžių šalia esančiame mažame kryžių kalnelyje. Labai stabdo regioninio parko Vištyčio ežero rekreacinės sistemos normalų funkcionavimą dabartinė valstybės sienos padėtis. Praktiškai nėra galimybės normaliai naudoti ežero akvatoriją rekreacinėms reikmėms, išskyrus dalį prie Vištyčio miestelio. Visa tai mažina poilsio atraktyvumą ir neigiamai veikia parko lankytojų skaičių.
Vištyčio regioniniame parke yra 19 gyvenamųjų vietovių (miestų, miestelių, gyvenviečių, kaimų), kuriose gyvena 1035 gyventojai. Vidutinis gyventojų tankumas – 9,8 žmonės viename kvadratiniame kilometre. Mažas gyventojų tankumas palankus kaimo turizmui plėtoti, tačiau Vištyčio regioniniame parke taip nėra.
Vištyčio regioninio parko gyventojai gyvena trijose seniūnijose (Vištyčio seniūnijoje yra 405, Pajevonio – 25 ir Gražiškių – 26 sodybos). Pagrindiniai traukos centrai – Vištyčio miestelis ir Pavištyčio gyvenvietė, turintys urbanistinių savitumų. Net 77 proc. visų parko gyventojų gyvena Vištyčio miestelyje. Vištyčio regioniniame parke gyvena apie 40 proc. pensinio amžiaus žmonių. Parko teritorijoje vyksta ir gyventojų migracija. Jaunimas, išvykęs mokytis į kitus Lietuvos miestus, atgal beveik nesugrįžta.
Nomeda VILČINSKAITĖ
LŽŪU magistrantė
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.