Mokytojo ir jo mokinių darbai eksponuojami dvare

Birutė NENĖNIENĖ

Rodys daugiau kaip mėnesį

Praėjusio penktadienio popietę vienas apniukusio dangaus lopinėlis sušvito ypatinga šviesa – Paežerių dvaro rūmuose, Sūduvos (Suvalkijos) kultūros centre, buvo dalijamasi žmogiškąja šiluma, pristatant Alvito pagrindinės mokyklos mokytojo metodininko Algirdo Šatraičio asmenį bei jo sukurtus medžio darbus. Mokytojas, apdovanotas rožėmis, prasmingais žodžiais, kolegų mokytojų ansamblio lyriškomis dainomis ir galiausiai visų salėje buvusiųjų bendrai sudainuotu „Ilgiausių metų“, prisipažino esąs labai sujaudintas tokios pagarbos. Natūralu, jog išsprūdo ašara, planuoti pasakyti padėkos žodžiai pasimiršo, todėl viską sutalpino širdingas „ačiū“.

Mokytojo A.Šatraičio ir jo mokinių darbų paroda „Širdimi prakalbintas medis“ vasarop gausėjančius dvaro lankytojus džiugins iki birželio 22 dienos. Stebins, žavės, nes plokštumoje išdėliotos formos ar figūros, veidai, augmenija ar statiniai iš skirtingo žiūrėjimo kampo atsiveria kaip nauji vaizdai.

Kultūros centro direktorei Gražinai Pauliukonienei teko tik apgailestauti, kad buitinės sąlygos sutrukdė anksčiau eksponuoti šiuos originalius darbus, ir tikėtis, jog internetiniame puslapyje įdėta reklama pritrauks meno mėgėjų ir iš tolimesnių vietovių.

Moko dirbti ir kurti

Sunku būtų Lietuvoje surasti kitą tokį žmogų, kuris daug metų dirbęs didelės rajono įmonės vadovu (buvo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktoriumi), peržengęs šešiasdešimties metų amžiaus ribą, atsiskleistų kaip kūrėjas, realizuojantis neišsenkančias idėjas.

Mokytojas, dirbdamas Alvito pagrindinėje mokykloje, per dvylika metų pakeitė jos aplinkos estetinį vaizdą. Kabinetai ir koridoriai tiesiog išdekoruoti taip, jog svečiams patalpos atrodo kaip muziejus ar amatų mokykla. Jis visada prieš pradėdamas įgyvendinti naują sumanymą atsižvelgia į toje aplinkoje dirbančių žmonių skonį ir norus, todėl mandagiai išklauso ir priima jų pageidavimus. Pasak kolegų, A.Šatraitis turi ypatingą būdo savybę – tai darbštumą.

„Į Alvito mokyklos gyvenimą, mokytojų kolektyvą A.Šatraitis įnešė ir pagilino tai, kas vadinama atsidavimu, dideliu pasišventimu, altruizmu, dvasine stiprybe ir vyriška, kaip žmonės sako, „smetoniška elegancija“, – kalbėjo mokyklos direktoriaus pavaduotoja Leonora Čėplienė.

Mokytojas A.Šatraitis berniukams yra gyvas pavyzdys, ką reiškia dirbti iš širdies, kaip galima suvokti grožį ir išmokti pačiam jį kurti. Pedagogas, kantriai vedžiodamas neįgudusias mokinių rankas ir kartais nepaklusnias paauglių širdis, išmoko tokių dalykų, kurie ateityje jiems tikrai pravers.

Užtenka vieno spindulio

„Dažnai girdime vyresnius ir jaunus žmones dejuojant, jog jie negali nieko visuomenėje pakeisti. Paprastai nuleidžia rankas ir plaukia pasroviui nieko nesiekdami ir nieko nekeisdami. Mokytojas savo širdies spinduliu sugebėjo paliesti ne tik suaugusius, bet ir mokinius tiek, kad kartais padykęs vaikas padaro nuostabius darbus“, – sakė Alvito parapijos klebonas Vytautas Kajokas.

Prieš keletą metų A.Šatraitis, klebono paprašytas, skoningai ornamentais išpuošė mažutę bažnyčią. Dėl to joje jauku visiems Alvito krašto tikintiesiems bei svečiams.

„Mačiau šio žmogaus kūrybinę virtuvę. Jo darbo įrankio – mažyčio pjūkliuko – kelią per mokytojo palytėtą medį reikėtų matuoti ne metrais, bet dešimtimis kilometrų. Džiaugiuosi, kad jis ugdo savo darbų pasekėjus“, – sakė rajono technologijų mokytojų metodinio ratelio pirmininkas Visvaldas Kalinauskas.

Mokytojo A.Šatraičio mokiniai kartu su juo puošia mokyklą. Jie dalyvavo šiais mokslo metais pirmąkart rajone organizuotoje technologijų olimpiadoje, pateko į respublikinį turą. Keleto berniukų darbai eksponuojami ir šioje parodoje.

Atrasta ramybė

„Paveikslai, kuriuos jūs matote šioje parodoje, sudėti iš šimtų tūkstančių smulkiausių detalių. Juk ir mūsų gyvenimas susideda iš smulkiausių spalvingų reiškinių. Manau, jog mano ir mokinių kūryba įgavo savotišką kryptį todėl, kad iš smulkių medžio dalelių išgaunamos įvairios spalvos. Bedirbant medis ir šildo, ir skleidžia šilumą. Yra darbų, kaip J.Basanavičiaus, K.Donelaičio portretai, kuriuos dariau po kelerius metus. Visada džiaugiuosi savo mokinių darbais, maksimaliai stengiuosi išnaudoti kiekvienos pamokos laiką“, – kalbėjo A.Šatraitis pirmiesiems parodos lankytojams.

Smalsuolių paklaustas, kokia jam nauda iš tokio užsiėmimo, Algirdas Šatraitis sakė, jog nieko nevertina pinigais. Dirba ir jaučia pasitenkinimą, kai realizuojami sumanymai. Tada ateina ramybė, o tai galima vadinti laimingu gyvenimu, kurio jo dvasinei pusiausvyrai labai trūko po žmonos mirties.