Savo gimtajame krašte kalbame tarmiškai. Mums tai priimtina, juk taip kalba mūsų tėvai, seneliai, kaimynai. Gimtoji tarmė, patiems kalbant ir klausantis savo krašto gyventojų, nesukelia nei jokių minčių, nei jokių asociacijų. Ją vartodami atliekame ir kilnų darbą – iš kartos į kartą perduodame savo tarminės kalbos subtilybes, išsaugome seną kalbos relikviją. Tačiau nesusimąstome, jog tarminė kalba yra buitinė. Taip, joje gausu netaisyklingų leksinių, sintaksinių bei gramatinių formų vartojimo. Kad ir kokie skambūs bei vaizdingi yra tarminiai žodžiai bei posakiai, tačiau nemaža dalis jų yra netaisyklingi.
Dėl kalbinių klaidų gausos vien tarmės kaltinti negalima. Taip pat įtakos turėjo sovietizacija bei šiuo metu ypač populiarus anglizmas.
Norint išvengti netaisyklingų žodžių, linksnių ar frazių vartojimo, reikėtų išmanyti kalbos kultūrą. Tam didelių pastangų nereikia. Visų pirma, mokymo ir kitose viešosiose įstaigose reikia akcentuoti bei taisyti klaidas. Būtent čia daromas didžiausias poveikis formuojant visuomenės kalbos kultūrą. Tad būtina, kad jos skleistų kultūringą, taisyklingą šnekamąją kalbą. Tuomet viešai komunikuojant bus laikomasi kalbos etikos.
Kad išvengtume daugybės nuolat mus supančių kalbos klaidų, reikia toleruoti bendrinę kalbą, stengtis visada kalbėti taisyklingai. Patartina į tai žiūrėti ne pro pirštus, bet puoselėti kalbą, rodyti kitiems gerą pavyzdį.
Egidija KARPAVIČIŪTĖ
VPU lietuvių filologijos
studentė
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.