Kybartiečio šaukštai – amatininkų šventės dalyviams

Birutė NENĖNIENĖ

Rodė parodoje

Birželio 9 dieną Vilkaviškio krašto muziejus trečiąkart rengia Sūduvių amatų dieną. Joje pakviesti dalyvauti ir savo gebėjimus demonstruos per pusšimtis amatininkų.

Šioje šventėje kybartietis tautodailininkas Kajetonas Eismontas ruošiasi drožti šaukštus. Gegužės mėnesį Kybartuose, menų centre „Gyvybės jėga“, buvo rodomi šio meistro išskaptuoti mažiausiai penkiasdešimt šaukštų. Ir nė vieno tokio paties. Kybartietis juos išdrožė iš liepos medžio pliauskos pagal amatų dienos iniciatorės muziejininkės Aušros Mickevičienės užsakymą. Šį darbą tautodailininkas atliko maždaug per du mėnesius. Šaukštai kaip suvenyrai bus įteikiami šventės dalyviams amatininkams ir meninę programą parodžiusiems kolektyvams.

– Niekada dideliu rimtumu nepasižymėjau, todėl ir mano šaukštai išėjo tokie, – su humoro gaidele apie kūrybą pasakojo meistras.

Šaukštų kotai – kaip gėlės, vabalai, žuvys, įvairūs augalai, verpstės arba išraityti įvairūs tautiniai motyvai ir kt.

Padarė ir kryžių

Kartais pristatant naujų, pradedančių kūrėjų parodas Kajetonas Eismontas taria draugišką žodį, kad padrąsintų naujokus pajuokauja apie savo pradžią į „menininkų“ gretas: „Išdrožiau šaukštą ir tapau tautodailininku…“

Iš tikrųjų į Lietuvos tautodailininkų sąjungos narius drožėją priėmė 1992 metais, kai jau buvo paviešinęs įvairių savo darbų. Kajetonas Eismontas yra padaręs ir koplytėlių, keletą gražių kryžių, kurie stovi Kybartuose ir Virbalyje, prie žmonos kapo Vilniaus kapinėse.

Pirmuosius šaukštus kybartietis išdrožė beveik prieš dvidešimt metų. Neskaičiavo, kiek kam išdovanota, mugėse ir šventėse parduota. Keletą didesnių pasiliko kaip virtuvės papuošalus.

Visaip „puošė“ aplinką

Daugokai metų Kajetonas Eismontas dirbo vienoje didžiausių rajone įmonių – Kybartų prekybos įrenginių gamykloje – apipavidalintoju.

Šios pramonės įmonės vaizdinės agitacijos stendai būdavo išraiškingi ir įvairiose apžiūrose įvertinami prizinėmis vietomis. Užsakymų gaudavo iš aplinkinių kolūkių. Visą gyvenimą lankęs bažnyčią tikintis žmogus drįsta pripažinti, jog, norėdamas dirbti tokį darbą, turėjo eiti ir į kompromisus: „Pripiešiau ir leninų, ir prirašiau tarybinių šūkių demonstracijų kolonoms papuošti, net buvau padaręs stendą, pavadintą „Nenoriu dangaus“.

Savo polinkį „prie meno“ Kajetonas Eismontas kildina iš gražiai piešusio tėtės bei senelio. Tėvukas išdroždavo dailius kryžius, darė smuikus, gitaras.

Nusižiūrėjo iš studentų

Laikas padiktuoja skirtingas kūrybos temas ir formas. Kai sūnus pradėjo mokytis technikume meninių baldų gamybos, Kajetonui į akį krito studentų išdrožti darbeliai. Tarp jų buvo ir šaukštų. Tautodailininkas, jubiliejinio gimtadienio proga darbovietėje gavęs apvalų sieninį laikrodį, jį „aprengė“ – tai buvo pirmas stambesnis darbas. Dabar, sakė, vėl madingi medžio ornamentais puošti laikrodžiai, todėl meistras nemažai išdrožė tokių puošmenų. Pats pabandė daryti ir medinius sukučius, per televiziją kartą pamatęs, kaip juos gamina. Bet daugiausia dabar išskaptuoja padėkliukų, medinių gėlių. Nė vienas meistro darbas nesikartoja.

Ne dėl lito

Visi trys nedideli Kajetono Eismonto buto kambariukai, net virtuvė, pilni įvairiausių jo darbelių. Su naujais drožiniais kybartietis važiuoja į šventes, muges. Materialios naudos beveik nepajaučia: jei išprekiauja už šimtą litų, tai bent 80 iš jų išleidžia automobilio kurui. Tačiau tautodailininkas daugiau vertina galimybę pamatyti, ką kiti padarę, pabūti tarp žmonių, pasikalbėti.

Vasaromis Kajetonas Eismontas užmeta į šalį savo skaptukus ir kaltus, nes jam beprotiškai gera pabūti gamtoje. Septintus metus našlaujantis vyriškis neįsivaizduoja gyvenimo nieko neveikiant, be darbo, sako, „seniai būtų nuobodulio sugraužtas“.