Strasbūras žurnalistus žavi puikiomis sąlygomis dirbti

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Turbūt daugelis mano, kad europarlamentarai posėdžiauja tik Briuselyje, o Strasbūre įsikūręs Europos Žmogaus Teisių Teismas (kuris tarp žmonių vadinamas tiesiog Strasbūru), ir Europos Taryba. Atrodytų keista, kad Žmogaus Teisių Teismas žinomas labiausiai, nes pasaulyje Elzaso sostine vadinamas miestas tapo žinomas 1949 metais, kai čia nuspręsta įkurti Europos Tarybos būstinę. Prieš penkiolika metų Strasbūras tapo Europos Parlamento buveine, ir tik po dvejų metų čia įkurtas Žmogaus Teisių Teismas.

Brangios kelionės

Nenuostabu, kad Prancūzija – viena iš Europos Sąjungos steigėjų – išsikovojo teisę kartą per mėnesį keletą dienų rengti sesijas šiame mieste. Galima įsivaizduoti, kiek toks „tautų kraustymasis“ kainuoja Europos Sąjungos biudžetui. Juk kartu keliauja ne tik parlamentarai, bet ir frakcijų sekretoriatai, komitetai su savo sekretorėmis bei kitais techniniais darbuotojais, kiti eurobiurokratai. Kažkas apskaičiavo, kad vienos frakcijos sekretoriato kiekvieno mėnesio kelionė iš Briuselio į Strasbūrą kainuoja apie milijoną eurų per metus. O jų juk ne viena. Europarlamentarai sako girdėję, kad šitą procesą kažkas yra pavadinęs „keliaujančiu cirku“…

Tapo susitaikymo
simboliu

Stiklu ir metalu tviskantys rūmai, kainavę 457 mln. eurų, Strasbūre pastatyti 1999 metais. Į juos kas mėnesį atvyksta visi 732 europarlamentarai ir dar apie 3000 darbuotojų. Vieną savaitę į Elzasą atvyksta ir keletas tūkstančių žurnalistų, lobistų, valstybių bei įvairių organizacijų atstovų. Tuo metu Strasbūro gatvės, viešbučiai ir kavinės būna perpildytos. Vėliau miestas vėl aprimsta, o Europarlamentas ištuštėja, išjungiami net galingi kondicionieriai.

Kaip sako Europos Parlamento Informacijos biuro Lietuvoje atstovas spaudai Rolandas Pyragis, nereikėtų visko vertinti taip vienareikšmiškai. Juk Strasbūras – Europos širdis ir yra laikomas tautų susitaikymo simboliu.

Strasbūras, amžius ėjęs iš vokiečių į prancūzų rankas ir buvęs nesantaikų priežastimi, savo žemėje priglaudė ypač svarbias Europos Sąjungos institucijas. Pasaulyje tėra trys miestai, kurie, nebūdami savo šalies sostinėmis, turi svarbiausias institucijas pasauliniu mastu: Niujorkas, Ženeva ir Strasbūras.

Tikras rojus žurnalistams

Čia atvykstantiems žurnalistams ypač didelį įspūdį palieka jiems sudarytos darbo sąlygos. Aišku, pirmiausia reikia gauti akreditaciją savo veiklai. Be skirtingų kortelių, prisegtų matomoje vietoje, ir griežtos kontrolės, patikrinančios visus daiktus, negalėsi patekti į tuos aukštus, kur vaikšto europarlamentarai, nepavyks nufotografuoti ir posėdžiaujančiųjų. Na, bet įveikus biurokratines procedūras iš pirmo žvilgsnio klaidžiame ir didžiuliame pastate gali jaustis patogiai ir saugiai.

Pirmiausia į akis krinta prie įėjimo į posėdžių salę įrengtos vadinamosios tulpės – uždaros kabinos, kuriose žurnalistas, niekieno netrukdomas, gali pasikalbėti su pageidaujamu asmeniu (tokia visai praverstų ir mūsų Savivaldybės koridoriuje).

„Televizininkas“ be
komandos

Labiausiai sužavi tai, kad dirbantis televizijoje žurnalistas neprivalo su savimi tempti visos filmavimo grupės ir aparatūros dėžių. Europarlamento pastate galima užsisakyti studiją su ypač profesionaliai dirbančia komanda – nuo grimuotojos iki operatoriaus. Šiuo patogumu pasinaudojo ir gegužės mėnesį ten dirbęs Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, beje, kilęs iš mūsų rajono.

Žurnalistas „Penktajam kanalui“, kuriame veda laidą „Mes europiečiai“, paruošė pokalbius su Užsienio reikalų komiteto pirmininku Elmaru Broku ir mūsiškiais europarlamentarais Šarūnu Biručiu, Justu Vincu Paleckiu, Danute Budreikaite, Laima Andrikiene bei Eugenijumi Maldeikiu. Karštą gegužę čia virė ne ką vėsesnės diskusijos apie visai Europai svarbius reikalus, tarp jų – ir apie tarptautinių skambučių kainas.

Senamiesčio
pasididžiavimas

Varginančius darbus vakarais tuoj pat galima užmiršti pasivaikščiojus po nuostabaus grožio Strasbūro senamiestį, kuriame visa tiesiog pulsuoja ramybe ir gera aura.

Ilio upė, išsišakojusi daugybe kanalų ir suskaldžiusi miestą į dalis, privertė miesto statytojus įrengti čia begalę tiltų. Palaiminga drėgmė karštą dieną viliote vilioja turistus paplaukioti moderniais kateriais ir apžiūrėti miestą patogiai atsisėdus ar gurkšnojant lengvą kokteilį.

Senamiesčio pietryčiuose iš tolo matyti didžiulio bokšto smailė, tai – Notre Dame katedra. Nuostabaus grožio ir įspūdingo dydžio statinys su begale puošybos elementų buvo renčiamas kelis amžius, tačiau iki šių dienų išlikę tik nedaug autentiškų detalių, daug kas pakeista ar perstatyta.

Vilioja nežabota dvasia

Mieste taip pat yra gotikinė Šventojo Tomo bažnyčia, menanti tryliktą–keturioliktą amžius, Rohano rūmai (Palais de Rohan, 1731–1741 m.), kuriuose dabar yra meno muziejus. „Hotel du Commerce“ – žymiausias Strasbūro renesansinis statinys. Savita architektūra, jaukiomis kavinukėmis su gausybe elzasietiškų patiekalų galima mėgautis „Mažojoje Prancūzijoje“. Nuostabiausia, kad Strasbūre gali pamatyti ir greitaeigį tramvajų, be jokio triukšmo skrodžiantį senamiesčio gatveles, ir prie katalikų bažnyčios sėdinčias musulmones, ir ledus laižančius žydus, Pietų Afrikos gyventoją su baltutėlaite prijuoste, patarnaujantį jaukiame restorane. Šito miesto ir jo žmonių laisva dvasia vilioja čia sugrįžti ir vėl.