Eglė KVIESULAITIENĖ
Kybartietis redakcijon kreipėsi dėl smarvės, kurios vasarą nebegali pakęsti. Solidaus amžiaus žmogui jau pabodo pažadai. Jis bijo nebesulauksiąs, kol galės šiltą dieną prasidaryti langą ir įkvėpti gryno oro.
Gniaužia kvapą
86-erių Vitas Galinskas jau daugiau nei trisdešimt metų gyvena Vasario 16-sios gatvėje. Pro jo sklypą teka vietinių „upeliu“ vadinamas lietaus kanalizacijos griovys. Kiek senolis pamena, neilgai jam tekę džiaugtis namu ramioje, gražioje vietoje. Jau bene dešimtmetį vyras priverstas kęsti smarvę. Jo šeimininkė, šiuo metu nekylanti iš ligos patalo, tik šaltą dieną nori ratukais išvažiuoti į kiemą. Ligonė negali iškęsti bjauraus kvapo, sklindančio nuo „upelio“.
– Niekas to upelio nevalo, – bėdojo V.Galinskas. – Nei mūsiškio, nei Ėglupio. Kai saulė užkaitina, ne tik baisu pro šalį praeiti. Tiesiog negali savame kieme ištverti. Išeini į lauką, tai net kvapą užgniaužia. Daug kartų kreipiausi į seniūniją, bet tik žada padėti, o nieko nepadaro. Kaip dvokė, taip dvokia.
Leidžia į upelį
Paskutinįkart V.Galinskas seniūnui apie smirdantį griovį priminė visai neseniai. Tada Kybartų šeimininkas kalbėjęs, kad tuoj bus kita valdžia, tad ji ir spręs reikalus, o pats padėti nebespėsiąs.
– Kybartų savivaldybės, kaip supratau, nebebus, valdžia, rodos, liks ta pati, tad kaip bus su mūsų grioviu? – aimanavo senolis.
Paklaustas, ar kitiems kaimynams neužkliūva smirdantis griovys, kad senolis vienas nerimaująs ir pagalbos ieškąs, V.Galinskas tik mostelėjo ranka.
– Ką jie sakys, kai į upelį patys kanalizacijas suleidę… Čia ne tik mūsų, bet ir aplinkinių gatvių srutos plaukia. Bet reikia pravalyti, kur užsikimšę, vanduo nutekės toliau, į Ėglupį, ir nesmirdės, – pats išvadas darė V.Galinskas.
Iš tiesų, kai lankėmės pas kybartietį, nuo upelio dvelkė fekalijomis. Mauruotas, pažaliavęs vanduo vietomis net nejudėjo. Tik ties pravala matėsi tyvuliuojanti maža srovelė. Griovys prižėlęs žolių, o tai dar labiau trukdo judėti vandeniui. Šalia smirdančio griovio – Kristijono Donelaičio gimnazijos bendrabučiai, tad vaikams ir pedagogams taip pat tenka kęsti smarvę.
Pareigūnų neišsigando
Kybartų seniūnas Kęstutis Rakauskas pripažino, kad problema, dėl kurios skundžiasi V.Galinskas, jau labai sena. Prieš keletą metų buvo bandyta ją spręsti sudrausminant pačius gyventojus, kad į lietaus kanalizacijos griovį nebūtų leidžiami kanalizacijos vandenys. Kai aplinkosaugininkai norėjo surašyti protokolus ir nubausti gamtą teršiančius kybartiečius, anot seniūno, prasidėjo vos ne sukilimas.
Pernai vasarą aplinkosaugos specialistai, kartu su „Santakos“ žurnalistais, lankėsi gretimoje I.Mičiurino gatvėje. Jos gyventojai taip pat trokšta nuo griovio bei Ėglupio upelio, į kurį įteka šis griovys, smarvės.
Aplinkosaugininkai tuomet žadėjo tikrinti aplinkinių namų gyventojus, taip pat sąrašus pas komunalininkus, kuriuose žymima, kiek kartų kuris gyventojas kreipėsi išvežti nuotekas. Aplinkos apsaugos agentūros pareigūnai žadėjo bausti gamtos teršėjus, o pažeidėjų pavardes skelbti laikraštyje. Tačiau teršėjai griežtų gamtą saugančių pareigūnų rankos taip ir nepajuto, tad srutos ir toliau plaukia upeliu į gilesnius vandenis.
Prijungs kanalizaciją
Seniūnas žadėjo, kad problema išsispręs, kai nuošalios miesto gatvės bus prijungtos prie miesto kanalizacijos tinklų. Ilgai laukti neteks, nes projektai jau paruošti, o pinigai projektams įgyvendinti skiriami iš Europos Sąjungos fondų lėšų.
Kybartų seniūnas įsitikinęs, kad gyventojai patys turėtų nebūti abejingi ir bent kiek prižiūrėti pro jų sklypus vinguriuojantį griovį – pasivalyti, nusišienauti.
– Gyventojai norėtų, kad visus darbus atliktų seniūnija, – stebėjosi K.Rakauskas. – Mieste aibė privačių sklypų, apaugusių kiečiais, usnimis. Prašyčiau kybartiečių labiau mylėti savo miestą, gerbti save ir tvarkytis. Juk vasara – pats gražiausias metų laikas.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.