Skau­tai per va­sa­ros atostogas su­si­tiks dar ne kar­tą

Op­ti­mis­tiš­kas žvilgs­nis į atei­tį

Kaip ir kiek­vie­ną va­sa­rą, taip ir šią skau­tai pa­kė­lė spar­nus į skau­tiš­ką gy­ve­ni­mą vai­ni­kuo­jan­čias sto­vyk­las. Vil­ka­viš­kio „Auš­ros“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los skau­tai pri­klau­so Ma­ri­jam­po­lės kraš­tui, ku­ris vie­ni­ja Ma­ri­jam­po­lės bei ke­lias Kau­no ap­skri­ties drau­go­ves. Bū­tent kraš­to sto­vyk­la „Bu­vo 100, bus ir 2“ ati­da­rė skau­tiš­kos va­sa­ros se­zo­ną. Keis­to­kas sto­vyk­los pa­va­di­ni­mas įvar­di­ja skau­ti­jos šimt­me­čio ju­bi­lie­jų bei op­ti­mis­tiš­ką žvilgs­nį į atei­tį. Bu­vo su­si­tar­ta, kad sto­vyk­los pa­va­di­ni­mo kon­kur­są lai­mė­jęs skau­tas sto­vyk­laus pi­giau. Pa­si­py­lė gau­sy­bė pa­va­di­ni­mų: ori­gi­na­lių ir ne­la­bai, juo­kin­gų ir rim­tų.

Nors vil­ka­viš­kie­čiai pa­va­di­ni­mo kon­kur­so ne­lai­mė­jo, jų da­ly­va­vi­mas sto­vyk­lo­je tik­rai ne­li­ko ne­pas­te­bė­tas. Vi­sur jie bu­vo ak­ty­vūs, pa­si­tem­pę, pil­ni idė­jų ir no­ro pa­tir­ti kuo dau­giau įspū­džių – tiek gy­ven­da­mi su pa­ty­ru­siais skau­tais (pa­ty­ru­sių skau­tų pa­sto­vyk­lei va­do­va­vau aš ir bro­lis Min­dau­gas iš Ky­bar­tų), tiek sve­tin­gai juos su­ti­ku­sio­je Pil­viš­kių pa­sto­vyk­lė­je.

Šiais me­tais Ma­ri­jam­po­lės kraš­to sto­vyk­la vy­ko anks­čiau nei įpras­tai. Sto­vyk­los lai­kas bu­vo de­ri­na­mas su Dai­nų šven­te bei Klai­pė­do­je vy­ku­sio­mis Jau­ni­mo die­no­mis. Po sto­vyk­los ne­ma­ža da­lis skau­tų jau su­kio­jo­si Klai­pė­do­je – vie­ni dir­bo sa­va­no­riais, ki­ti sė­mė­si ti­kė­ji­mo da­ly­kų ir Die­vo ma­lo­nių.

Kas pra­juo­ki­na tė­vus

No­rint ge­riau su­pras­ti skau­tiš­ką dva­sią, rei­kia pa­bū­ti skau­tų sto­vyk­lo­je.

Čia vai­kai ne­tu­ri lai­ko nuo­bo­džiau­ti: anks­ty­vas kė­li­ma­sis, mankš­ta, pa­čių ga­mi­na­mas mais­tas, mo­ky­ma­sis skau­tiš­kų da­ly­kų, iš­gy­ve­ni­mo gam­to­je gud­ry­bių, spor­ti­nės var­žy­bos, žy­giai, va­ka­rai prie lau­žo ir t. t.

At­va­žia­vę tė­vai pra­trūks­ta nuo­šir­džiau­siu juo­ku skau­tiš­kų ri­kiuo­čių me­tu. Tai nė iš to­lo ne­pri­lygs­ta ka­ri­nei ar pio­nie­riš­kai ri­kiuo­tei. Šū­kiai, pa­ly­din­tys ra­por­tus, su­ke­lia ne­pert­rau­kia­mą juo­ką, nes jie at­spin­di tos die­nos ar… nak­ties ak­tua­li­jas.

Vi­lio­ja ma­žos pa­slap­tys

Šie­met sto­vyk­lo­je ypač stip­rūs bu­vo pa­ty­rę skau­tai – iš­skir­ti­nės skan­duo­tės, pa­čių suei­liuo­tos dai­nos, tvar­kin­gos uni­for­mos, pa­vyz­dys ma­žes­niems ir nuo­šir­dus bend­ra­vi­mas su ma­žiau pa­ty­ru­siais. Si­mo­nos įreng­tos sū­puok­lės – su­si­mąs­ty­mų vie­ta pa­ty­ru­siems skau­tams – bu­vo tik vie­ną die­ną, o po to į pa­sto­vyk­lę plauk­te plau­kė ma­žie­ji. Lyg ir pa­si­sup­ti no­rė­da­mi, ta­čiau kur kas la­biau – nors akies kraš­te­liu pa­ma­ty­ti, kaip gi „vyš­nios“ (taip švel­niai va­di­na­mi pa­ty­rę skau­tai dėl vyš­ni­nio kak­la­raiš­čio) gy­ve­na. O čia dar ir pa­ke­lia­mas lau­žas, kad ug­nis žo­lės neiš­de­gin­tų, ir tri­ko­jis ka­ti­liu­kui pa­ka­bin­ti, ir tvir­tai su­ręs­ti sta­lai bei suo­lai, in­dau­ja, įspū­din­gai ap­tver­ta te­ri­to­ri­ja. Vis­kas pa­da­ry­ta ne­nau­do­jant vi­nių.

Tik at­va­žia­vę sto­vyk­lau­ti bu­vo­me įspė­ti: ne­ka­si­nė­ti, ne­kur­ti lau­žų. Sun­kiai įro­dė­me, kad lau­žą ga­li­ma įkur­ti ir ne­su­for­ma­vus nau­jos lau­ža­vie­tės.

Sup­ran­ta­mi Jū­rės mo­ky­mo cent­ro ko­men­dan­to nuo­gąs­ta­vi­mai – juk po mū­sų ten vyks ka­ri­nės pra­ty­bos.

Prie­sai­ka nak­ti­nio žy­gio me­tu

Apsk­ri­tai tap­ti pa­ty­ru­siu skau­tu nė­ra leng­va. Kaip ir kas­met, pa­ty­rę skau­tai ėjo į „sa­vo“ žy­gį, ku­ria­me lau­kia daug iš­ban­dy­mų nau­jiems kan­di­da­tams. Ko­kie tai iš­ban­dy­mai, nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti. Kan­di­da­tai nak­ti­nia­me žy­gy­je duo­da pa­ty­ru­sio skau­to įžo­dį: „Bran­gin­da­mas sa­vo gar­bę, aš pa­si­ža­du steng­tis tar­nau­ti Die­vui, Tė­vy­nei, pa­dė­ti ar­ti­mui, vyk­dy­ti vi­sus skau­tų prie­sa­kus ir bū­ti pa­vyz­džiu jau­nes­niems skau­tams.“ Šio­je sto­vyk­lo­je pa­ty­ru­siais skau­tais ta­po ke­tu­ri vil­ka­viš­kie­čiai.

Verkš­le­nan­tys ne­pri­tap­tų

Sto­vyk­los įspū­džiais dar gy­ve­na ne vie­nas jo­je bu­vęs skau­tas.

Nors oras ne­le­pi­no ir nor­ma­liam žmo­gui net bai­sus at­ro­dė (ypač kai orien­ta­ci­nia­me žy­gy­je už­klu­po aud­ra su per­kū­ni­ja ir kiau­rai per­mer­kė lie­tus), skau­tai ne­pra­ra­do op­ti­miz­mo ir vis­ką pa­ver­tė re­kor­dais: la­biau­siai su­šla­pu­si se­sė, 11 puo­dų iš­vir­tos ar­ba­tos, tal­piau­sia sto­gi­nė (miš­ke po ja su­lin­do 50

skau­tu­kų), kant­riau­sias sto­vyk­lau­to­jas ir t. t.

Skau­tams nė­ra blo­go oro. Jie bet ko­kio­mis są­ly­go­mis mo­ko­si iš­gy­ven­ti gam­to­je. Ir bū­tų keis­ta, jei at­si­ras­tų verkš­le­nan­čių ar no­rin­čių na­mo. Ekst­re­ma­lios sto­vyk­los są­ly­gos tik su­stip­ri­na dva­sią, mo­ko ieš­ko­ti spren­di­mų ar pa­nau­do­ti teo­ri­nes skau­tiš­kų mo­ky­mų ži­nias.

Prog­ra­mą su­ku­ria va­do­vai

Kaip ir anks­tes­nėms sto­vyk­loms, taip ir šiai pro­gra­mą su­da­rė va­do­vai. Šie­met – pil­viš­kie­tė, kraš­to se­niū­nė, mo­ky­to­ja Vil­ma Stau­gai­tie­nė. Mi­nint skau­ti­jos šimt­me­tį, jai pa­si­ro­dė svar­bu pa­kar­to­ti pa­grin­di­nius prin­ci­pus, ku­riais gy­ve­na skau­tai. Tai­gi skau­tiš­kas prie­sa­kas „Skau­tas iš­ti­ki­mas Die­vui ir Tė­vy­nei“ pa­ska­ti­no pi­lig­ri­mi­nei ke­lio­nei į Vi­ša­kio Rū­dą. Jo­je – ir ti­kė­ji­mo ke­lias, ir Lie­tu­vos gam­tos bei geog­ra­fi­jos pa­ži­ni­mas. Skau­tai įro­dė tau­pu­mą – iš­kepė tor­tą gam­to­je.

Ne­pa­mirš­ta­mas Jo­ni­nių lau­žas. Pa­go­niš­ka Kal­va­ri­jos skau­tų mis­te­ri­ja lei­do gi­liau pa­žvelg­ti į lie­tu­vių tau­tos tra­di­ci­jas.

Šė­lio­nės, lai­kan­tis tra­di­ci­jos

Ypa­tin­go dė­me­sio sto­vyk­lo­je su­si­lau­kia Bro­li­jos ir Se­se­ri­jos lau­žai. Tai se­na kraš­to tra­di­ci­ja, kai mer­gi­nos ir vai­ki­nai su­si­rin­kę skir­tin­go­se vie­to­se šė­lio­ja, dai­nuo­ja, skan­duo­ja, ban­do su­vai­din­ti, kaip vie­niems be ki­tų ge­rai, o ga­liau­siai bro­liai (taip juos va­di­na mer­gai­tės – se­sės) su do­va­no­mis grįž­ta pas se­ses, api­pin­da­mi jas dai­no­mis ir api­ber­da­mi do­va­no­mis. Su­si­tai­ky­mas, nors ir ins­ce­ni­zuo­tas, vi­sa­da la­bai nuo­šir­dus: vie­ni be ki­tų gy­ven­ti ne­ga­li.

Bū­tų ga­li­ma dar daug įdo­mių da­ly­kų pa­pa­sa­ko­ti: apie pliu­sų–mi­nu­sų va­ka­rus, pa­ty­ru­sių skau­tų ko­men­dan­tę Gied­rę, ku­ri su sa­vo ru­po­ru vi­sus su­kvies­da­vo iš to­li­miau­sių kam­pe­lių, il­giau­sią odę sto­vyk­los ko­men­dan­tui Kėkš­tui (Vy­tau­tui), nuo­sta­bius tor­tus, skau­tiš­ką ma­dą, ty­lius „vyš­nių“ pa­si­sė­dė­ji­mus prie lau­žo, skam­bant se­sių Si­mo­nos, Jus­tės ir Ais­tės dai­noms, nak­ti­nius bu­dė­ji­mus…

Ka­žin ar kas ga­lė­tų su­tal­pin­ti vi­sus įspū­džius ir pa­tir­tį, gau­tą šio­je sto­vyk­lo­je? Ka­žin ar kas nors ga­lė­tų iš­ma­tuo­ti džiaugs­mą, nuo­šir­du­mą, ge­ra­no­riš­ku­mą bei šyp­se­nas? Tai tur­būt di­džiau­sias lo­bis, ku­rį su­ran­da­me tarp bend­ra­min­čių.

Vil­ma BA­LAN­DIE­NĖ

Vil­ka­viš­kio „Auš­ros“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los skau­tų „Gra­ži­nos“ drau­go­vės va­do­vė