Tapkime draugais!

Įtėviai užsieniečiai stengiasi, kad broliai nesusvetimėtų

Paskelbė:

Paskelbta:


Birutė NENĖNIENĖ

Pak­vie­tė ant­rą kar­tą

Prieš po­rą sa­vai­čių iš dau­giau kaip mė­ne­sį tru­ku­sios vieš­na­gės Ita­li­jo­je grį­žo Ra­si­ta ir Au­ri­mas Ki­li­ke­vi­čiai.

Moks­lo me­tų pa­bai­go­je jų glo­bė­ja įtei­sin­tą mo­čiu­tę Ma­ri­ją Mic­ke­vi­čie­nę pa­sie­kė ži­nia iš Vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos apie tai, jog šie­met, kaip ir per­nai, va­sa­ros ato­sto­gų vai­kus kvie­čia­si ita­lų Mi­le­nos ir Pjer­džiu­ze­pės Ber­na­del­lių šei­ma. Jo­je po tarp­tau­ti­nio įvai­ki­ni­mo pro­ce­dū­ros nuo 2004 me­tų Ka­lė­dų gy­ve­na Ra­si­tos ir Au­ri­mo jau­nes­ny­sis bro­lis Man­tas bei se­su­tės Sand­ra ir An­dže­li­ka. Iš pen­kių vie­nos šei­mos vai­kų tris įsi­vai­ki­nu­si ita­lų šei­ma vyk­do pa­si­ža­dė­ji­mą pa­lai­ky­ti vai­kų tar­pu­sa­vio ry­šį.

Mo­čiu­tė pa­sa­ko­jo, jog šie­met bu­vo tik toks skir­tu­mas, kad jai rei­kė­jo pa­si­rū­pin­ti, kaip vai­kus nu­vež­ti ir, ga­vus ži­nią apie grįž­tan­čius, par­si­vež­ti iš Kau­no. Šį­met vai­kams ke­lio­nė lėk­tu­vu į Šiau­rės Ita­li­jos mies­tą jau ne­bu­vo ap­gaub­ta pa­slap­ti­mi, nes dar neišb­lė­sę praė­ju­sių me­tų įspū­džiai.

Pri­mins nuo­trau­kos ir su­ve­ny­rai

Po pir­mo­jo su­si­ti­ki­mo Ita­li­jo­je Au­ri­mas ir Ra­si­ta glo­bė­jos bei įtė­vių dė­ka su bro­liais pa­lai­kė ry­šį. Lakš­tu­čių kai­me gy­ve­nan­tys bro­lis ir se­su­tė su­lau­kė svei­ki­ni­mų ir do­va­nė­lių sa­vo gim­ta­die­nių pro­ga. Ke­liau­da­mi į Ita­li­ją, jie nu­ve­žė mie­lų smulk­me­nų, ku­rių pa­rū­pi­no mo­čiu­tė. Į na­mus vai­kai par­si­ve­žė daug įspū­džių ir įtė­vių abiem pa­do­va­no­tus nuo­trau­kų al­bu­mus, ku­rie pri­mins ža­vias aki­mir­kas, pra­leis­tas kar­tu su bro­liais ir da­bar­ti­niais jų tė­vais prie jū­ros. Mo­čiu­tei Mi­le­na lauk­tu­vių įda­vė bend­rą vi­sų pen­kių vai­kų įrė­min­tą nuo­trau­ką.

Pak­lau­sė to, kas la­bai rū­pė­jo

Vai­kai kar­tu žai­dė, ke­lia­vo, mau­dė­si jū­ro­je, at­ro­dė, vis­kas aiš­ku be žo­džių. Ta­čiau į na­mus su­grį­žu­si Ra­si­ta pri­si­pa­ži­no, jog nu­smel­kė šir­de­lę ta­da, kai su­vo­kė, jog su se­su­tė­mis lie­tu­viš­kai su­si­kal­bė­ti neį­ma­no­ma. Mer­gai­tė sa­kė, jog įtė­vių na­muo­se yra ita­lų-lie­tu­vių, lie­tu­vių-ita­lų po­kal­bių kny­ge­lių, ta­čiau ma­žo­sioms se­su­tėms, at­ro­do, tai kol kas nė­ra svar­bu.

Ra­si­ta ir Au­ri­mas, iki iš­vyk­da­mi į Ita­li­ją, taip pat iš kny­gos šiek tiek pra­mo­ko ita­lų kal­bos. Ra­si­ta sa­kė, jog se­su­čių ir bro­liu­ko ita­liš­kai pa­klau­sė jai la­bai rū­pė­ju­sio da­ly­ko, ku­rio per­nai pa­ti dar ne­su­ge­bė­jo pa­klaus­ti: ar no­ri jie at­va­žiuo­ti į Lie­tu­vą?

Mer­gai­tė la­bai nu­džiu­go iš­gir­du­si tei­gia­mą at­sa­ky­mą. Ta­čiau su­ži­no­jo ir tai, kad įtė­viai į Lie­tu­vą vai­kus at­si­veš ta­da, kai Man­tui su­kaks ke­tu­rio­li­ka me­tų.

Ap­sup­ti šei­mos ra­my­bės

Vals­ty­bi­nei vai­ko tei­sių ap­sau­gos ir įvai­ki­ni­mo tar­ny­bai prie So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos at­siųs­to­je jau ket­vir­to­je įtė­vių Mi­le­nos ir Pjer­džiu­ze­pės Ber­na­del­lių ata­skai­to­je Man­to, Sand­ros ir An­dže­li­kos gy­ve­ni­mas pie­šia­mas la­bai gra­žiai. Jie vi­si lan­ko plaukimo ba­sei­ną, Man­tas mo­ko­si gro­ti ba­ri­to­ni­ne tū­ba. Be to, ber­niu­kui tė­vai įtai­sė kom­piu­te­rį.

Svar­biau­sia tai, kad vai­kai ge­rai pri­ta­po šei­mo­je ir bend­ruo­me­nė­je, su­si­ra­do daug drau­gų. Vy­res­nie­ji lan­ko ka­ta­li­kiš­kos or­ga­ni­za­ci­jos už­siė­mi­mus, An­dže­li­ka ruo­šia­si ru­de­nį ei­ti į mo­kyk­lą. Psi­cho­lo­gai Ber­na­del­lių šei­mą įvar­di­jo kaip spin­du­liuo­jan­čią ra­my­bę ir pu­siaus­vy­rą, o tė­vus – mie­lais ir ra­miais žmo­nė­mis.

Ska­ti­na mo­ky­tis kal­bos

Mo­čiu­tė Ma­ri­ja pa­ste­bė­jo, jog vai­kams su­grį­žus į na­mus Au­ri­mas pa­kan­ka­mai ge­rai su­si­kal­bė­jo su pa­skam­bi­nu­siu iš Ita­li­jos Pjer­džiu­ze­pe Ber­na­del­liu, ku­ris ne­ri­ma­vo, kaip vai­kams pa­si­se­kė ke­lio­nė į Lie­tu­vą. Mo­čiu­tę pra­džiu­gi­no iš­girs­ti Sand­ros lie­tu­viš­kai ta­ria­mi nors ir tik du žo­džiai: „La­bas, mo­siu­te…“

Mo­te­ris sa­kė, jog ska­ti­na sa­vo glo­bo­ja­mus anū­kus ge­riau pra­mok­ti ita­lų kal­bos. Pa­pil­do­mų rū­pes­čių mo­čiu­tei jie ne­ke­lia, au­ga pa­klus­nūs ir ne tin­gi­niai. Pa­va­sa­rį la­bai ge­rai moks­lo me­tus Lakš­tu­čiuo­se už­bai­gu­si Ra­si­ta nuo ru­dens drau­ge su Au­ri­mu va­ži­nės į pa­mo­kas Bart­nin­kų Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je.

Lai­ko­si su­si­ta­ri­mo

Vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bą pa­sie­kė dar vie­na in­for­ma­ci­ja apie ki­tos už­sie­nie­čių šei­mos per­nai įsi­vai­kin­tus du vai­kus.

Dėl aso­cia­laus gy­ve­ni­mo bū­do ir sa­vo vai­kų ne­prie­žiū­ros mo­ti­nys­tės tei­ses pra­ra­du­sios Jo­lan­tos Š. aš­tuo­ne­rių me­tų duk­ra Ie­va ir pen­ke­rių me­tų sū­nus Dei­vy­das per­nai iki ba­lan­džio dar gy­ve­no glo­bos na­muo­se. Vals­ty­bi­nei glo­bos įstai­gai ati­duo­tų vai­kų per ke­le­rius me­tus ne­pa­no­ro glo­bo­ti ar įsi­vai­kin­ti ne tik gi­mi­nės, bet ir ki­ti Lie­tu­vos pi­lie­čiai, to­dėl se­su­tė ir bro­liu­kas bu­vo įra­šy­ti į tarp­tau­ti­nio įvai­ki­ni­mo są­ra­šus. Po pri­va­lo­mų pro­ce­dū­rų jų įtė­viais ta­po lie­tu­viš­kas šak­nis tu­rin­ti Ame­ri­kos pi­lie­čių šei­ma, ku­rio­je au­ga du pa­na­šaus am­žiaus sa­vi vai­kai.

Per vie­nus me­tus iš ty­laus ir už­da­ro ber­niu­ko Dei­vy­das ta­po bend­rau­jan­čiu, links­mu ir jud­riu vai­ku. Ie­va grei­tai pri­pra­to prie sa­vo tė­vų ir no­riai su jais da­li­ja­si įspū­džiais. Per pir­muo­sius gy­ve­ni­mo me­tus vai­kai pra­mo­ko ang­lų kal­bos, tu­ri daug drau­gų ir juos my­lin­čius tė­vus. Įtė­viai ak­ty­viai da­ly­vau­ja lie­tu­vių bend­ruo­me­nės veik­lo­je, to­dėl ne­pa­mir­šę lie­tu­viš­kų pa­pro­čių ir kul­tū­ros. Šei­mo­je su vai­kais jie lie­tu­viš­kai kal­ba­si apie Lie­tu­vą ir tra­di­ci­jas.

Pa­gal rei­ka­la­vi­mus in­for­ma­ci­ja apie už­sie­nie­čių įsi­vai­kin­tų vai­kų adap­ta­ci­ją pir­muo­sius dve­jus me­tus į Lie­tu­vą at­siun­čia­ma kas pus­me­tis, vė­liau – kas me­tai.

Kiek­vie­ną kar­tą, kai iš Ky­bar­tų spe­cia­lio­sios in­ter­na­ti­nės mo­kyk­los glo­bos gru­pės vai­kai įsi­vai­ki­na­mi už­sie­nie­čių, čia dir­ban­čios mo­te­rys kaip ma­mos il­gi­si jų ir lau­kia ži­nių kaip apie sa­vo vai­kus. Kiek­vie­nas toks pra­ne­ši­mas nu­džiu­gi­na ir nu­ra­mi­na, kad tik­rų­jų tė­vų at­stum­ti vai­kai au­ga ap­gaub­ti ge­ra­šir­džių įtė­vių mei­le ir rū­pes­čiu, kad jiems do­va­no­ja­ma atei­tis.
>

 


Pasidalinkite šiuo straipsniu:


Parašykite komentarą


Praradote slaptažodį?

naujausi straipsniai

reklama

statistika


Hey.lt - Interneto reitingai
Skip to content