Mažoji kalbos palėpė

Elena SABALIAUSKIENĖ

Ra­mi va­sa­ros po­pie­tė. Ka­vi­nė­je prie gre­ti­mo sta­le­lio sė­di pa­gy­ve­nęs po­nas ir jau ku­ris lai­kas var­to sto­rą me­niu, ar­ba val­gia­raš­tį. Ma­tyt, jam iš tie­sų ne­leng­va iš­si­rink­ti.

Pa­ga­liau prie jo žvit­riai priei­na jau­nu­tė pa­da­vė­ja.

– La­ba die­na! Ką pa­gei­dau­si­te už­si­sa­ky­ti?

– Aš, pa­ne­le, tur­būt ta­me me­niu ne vis­ką su­pran­tu… Se­niai lan­kiau­si Lie­tu­vo­je. Ži­no­te, no­rė­čiau ko nors lie­tu­viš­ko, kai­miš­ko…

– Aha, ge­rai. Tu­ri­me bul­jo­no su fri­ka­del­ko­mis, pi­kan­tiš­kos vo­ve­ruš­kų, to­ma­tų sriu­bos…

– Hmm, gal ta­da ge­riau at­neš­ki­te lie­tu­viš­kų didž­ku­ku­lių.

– Ko? A, ce­pe­li­nai pa­si­bai­gė. Bet tu­ri­me be­fstro­ge­ną, bifš­tek­są su bul­vy­tė­mis ti­po fry, mė­sos zra­zų, ver­šie­nos ra­gu…

– Pa­lau­ki­te, pa­lau­ki­te, tur­būt sap­nuo­ju! Ar aš tik­rai par­vy­kau į bran­gią sa­vo tė­vų ša­le­lę, ar sė­džiu ko­kio­je ta­ver­no­je?!

– Tai po­kšti­nin­kas! Ko­kio­je dar ta­ver­no­je? Čia Lie­tu­va!

– At­leis­ki­te, pa­ne­le, man taip pa­si­ro­dė… Tvan­ku pa­si­da­rė, no­rė­čiau ko nors gai­vaus at­si­ger­ti, – šluos­to­si pra­kai­tą po­nas.

– Tu­ri­me vis­ko: „Fan­tos“, „Sprai­to“, „Co­ca–Col­os“, lie­tu­viš­ko kva­so…

– Ne, ne…

– Tai ko jūs pa­ga­liau no­ri­te?! – trūks­ta kant­ry­bė ža­via­jai pa­da­vė­jai.

– Ačiū, tur­būt ei­siu bent lie­tu­viš­ku oru pa­kvė­puo­ti, – sun­kiai pa­ky­la po­nas, ma­tyt, pri­blokš­tas to­kių aki­vaiz­džių po­ky­čių iš­siilg­to­je tė­vy­nė­je.

Ką gi, gar­bu­sis po­nas iš už­jū­rio ka­vi­nė­je nie­ko lie­tu­viš­ko ne­ra­do. Ar­gi iš tie­sų? Ap­tar­ki­me, kaip bū­tų ga­li­ma gra­žiai lie­tu­viš­kai įvar­dy­ti kai ku­riuos pa­tie­ka­lus:

be­fstro­ge­nas – ga­ba­lė­liais spir­gin­ta jau­tie­na;

bifš­tek­sas – žlėg­tai­nis;

bul­jo­nas – sul­ti­nys;

bul­vy­tės fry – gruz­din­tos bul­vy­tės;

fri­ka­de­lės, gal­ku­tės – mė­sos ku­ku­lai­čiai;

ra­gu – troš­ki­nys;

rostbifas – jautienos kepsnys;

vo­ve­ruš­kos – vo­ve­rai­tės;

zra­zai – mė­sos su­kti­niai, vy­nio­ti­niai.

Ne­var­to­ti­nos sve­ti­my­bės (bar­ba­riz­mai) atė­jo į mū­sų kal­bą su grei­to­jo mais­to pro­duk­tais, ta­čiau po tru­pu­tį jau pri­gy­ja lie­tu­viš­ki pa­va­di­ni­mai.

Kul­tū­rin­gas tau­tie­tis steng­sis juos įsi­min­ti ir var­to­ti:

čip­sai – bul­vių traš­ku­čiai;

bur­ge­ris – su­vož­ti­nis;

čyz­bur­ge­ris – sū­rai­nis, sū­rio su­vož­ti­nis;

ham­bur­ge­ris – mė­sai­nis, mė­sos su­vož­ti­nis;

fiš­bur­ge­ris – žu­vai­nis, žu­vies su­vož­ti­nis;

hot­do­gas – deš­rai­nis;

mius­liai – dribs­niai, ja­vai­niai;

po­pkor­nai – ku­ku­rū­zų spra­gė­siai;

snekas, sneikas – užkandis, užkandukas;

stei­kas – ame­ri­kie­tiš­kas keps­nys, did­keps­nis;

submarinas – laivinis (laivo pavidalo) sumuštinis.

Ži­no­ma, dar esa­me neat­sik­ra­tę kai ku­rių sla­viz­mų, ger­ma­niz­mų ir ki­to­kių bar­ba­riz­mų:

baum­ku­chas, baum­ku­che­nas – ša­ko­tis;

chrus­tai – ža­ga­rė­liai, au­se­lės;

čerešnės – trešnės;

ko­še­lie­na – šal­tie­na;

kva­sas – gi­ra;

po­nčka – spur­ga;

pro­sai – so­ros, so­rų kruo­pos;

so­sis­kos – deš­re­lės;

to­ma­tai – po­mi­do­rai;

Na, šį kar­tą pa­kaks. Jei mū­sų kal­bos var­to­se­no­je ne­lik­tų ne­pa­gei­dau­ti­nų sve­ti­my­bių, ki­tą kar­tą Ame­ri­kos lie­tu­vis tik­rai at­pa­žin­tų tė­vy­nę Lie­tu­vo­je.