Derlingoje žemėje gyveno kūrybingi žmonės

Tai, kad Ke­tur­va­la­kių apy­lin­kė­se gy­ve­no žmo­nės jau XVI am­žiu­je, liu­di­ja Lan­ke­liš­kių baž­ny­čios met­ri­kai. Tuo lai­ku Pu­nios gi­rio­je ka­ra­lie­nei Bo­nai ko­lo­ni­zuo­jant že­mes ne­daug bu­vo kai­mų ir gy­ven­to­jų. Mi­ni­mi 1613 me­tais jau esan­tys Ke­tur­va­la­kiai, 1621 me­tais – Geis­te­riš­kiai, 1627 metais – Ber­ži­niai ir dar ke­le­tas ki­tų.

Iš „ke­tu­rių va­la­kų“, ku­riuos ma­ti­nin­kai at­ma­ta­vo, ir ki­lo kai­mo pa­va­di­ni­mas. Jo že­mės yra tarp dvie­jų apie pu­sant­ro ki­lo­met­ro ei­nan­čių vieš­ke­lių iš pie­tų į šiau­rę tarp Vil­ka­viš­kio–Ma­ri­jam­po­lės–Kal­va­ri­jos tri­kam­pių prie Raus­vės upe­lio. Kryž­ke­lių ga­luo­se ca­ro lai­kais ka­bo­jo len­te­lės, ant ku­rių že­miau her­bo su dvi­gal­viu ere­liu bu­vo pa­ra­šy­tas gy­ven­vie­tės pa­va­di­ni­mas, gy­ven­to­jų ir ūkių skai­čius.

Pir­mo­ji Ke­tur­va­la­kių kop­ly­čia pa­mi­nė­ta 1765 me­tais. Po ket­ve­rių me­tų po­pie­žius Kle­men­sas XIV su­tei­kė baž­ny­čiai Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos gi­mi­mo var­dą. Prieš 230 me­tų (1777 m.) Vil­niaus vys­ku­pas Ma­sals­kis įkū­rė sa­va­ran­kiš­ką pa­ra­pi­ją, o 1786 me­tais ku­ni­gas A.Adei­ka pa­sta­tė me­di­nę baž­ny­čią.

Nuo 1865 me­tų dva­si­niu ke­tur­va­la­kie­čių gy­ve­ni­mu ir pe­da­go­gi­niu la­vi­ni­mu rū­pi­no­si ku­ni­gas J.Ši­pai­la. Jis pa­sta­tė iš lau­ko ak­me­nų su­mū­ry­tą var­pi­nę, ku­rios pa­skir­tis bu­vo drau­ge ir šven­to­riaus var­tai. Tai re­ta kom­bi­na­ci­ja Lie­tu­vo­je.

Šis ku­ni­gas prie baž­ny­čios įstei­gė kai­mo mo­kyk­lė­lę, glo­bo­jo ir lei­do į Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­ją se­sers sū­nų Jo­ną Jab­lons­kį – Ry­giš­kių Jo­ną. Kun. J.Ši­pai­la mi­rė 1879 me­tais, pa­lai­do­tas šven­to­riaus kop­ly­čios rū­sy­je.

Iš kar­tos į kar­tą per­duo­ti pri­si­mi­ni­mai apie Ke­tur­va­la­kiuo­se mo­ky­to­ja­vu­sį J.Ven­cių. Bai­gęs mo­ky­to­jų kur­sus Vei­ve­riuo­se, į Ke­tur­va­la­kius jis at­si­kė­lė 1895 me­tais. Tai bu­vo iš­ti­ki­mas tau­tos dva­sios pa­trio­tas, pa­žan­gių idė­jų puo­se­lė­to­jas, ge­ras ke­tur­va­la­kie­čių drau­gas. Kad mo­ki­niai ge­riau su­vok­tų moks­lo svar­bą, jis su­si­ra­ši­nė­jo su gar­siu moks­li­nin­ku fi­lo­lo­gu, kal­bų ty­ri­nė­to­ju V.For­tu­na­to­vu, pa­lai­kė ry­šius su Vol­te­riu.

1913 me­tais, mi­nint Ru­si­jos ca­rų Ro­ma­no­vų di­nas­ti­jos 300 me­tų ju­bi­lie­jų, J.Ven­cius bu­vo ap­do­va­no­tas auk­so me­da­liu „Už stro­pu­mą“. Val­džia su­tei­kė jam tei­sę va­din­tis „gar­bės pi­lie­čiu“. Mo­ky­to­jas mi­rė 1938 me­tais, pa­lai­do­tas Ma­ri­jam­po­lės mies­to ka­pi­nė­se.

Ke­tur­va­la­kių kraš­to žmo­nės ne­pa­mirš­ta sa­vo kraš­tie­čio P.Ar­mi­no-Tru­pi­nė­lio. Pa­mink­li­nis ak­muo, sto­vin­tis jo tė­viš­kė­je, pri­me­na, kad čia 1853 me­tais gi­mė „Lie­tu­viš­kos chres­to­ma­ti­jos“ su­da­ry­to­jas, vie­nas pir­mų­jų ru­sų poe­zi­jos ver­tė­jas į lie­tu­vių kal­bą, poe­tas. Mi­rė jis 1885 me­tais, pa­lai­do­tas Ma­ri­jam­po­lės mies­to ka­pi­nė­se.

Ke­tur­va­la­kių mo­kyk­lo­je mo­kė­si ir poe­tas Juo­zas Tys­lia­va. Jis bu­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­ris, da­ly­va­vo ke­tur­vė­ji­nin­kų są­jū­dy­je, pa­ren­gė su­val­kie­čių poe­zi­jos an­to­lo­gi­ją „Sū­du­va“ (1924 m.), iš­lei­do ne­ma­žai poe­zi­jos rin­ki­nių. Poe­tas gi­mė 1902 m. Geis­te­riš­kiuo­se, mi­rė 1961 me­tais JAV, pa­lai­do­tas Vil­niu­je.

Dip­lo­ma­ti­nė­je tar­ny­bo­je Ka­na­do­je dir­bo ke­tur­va­la­kie­tis J.Žmui­dzi­na. Gi­mė jis 1898 m. tur­tin­go ūki­nin­ko šei­mo­je, vi­si bro­liai ir se­se­rys bu­vo iš­si­la­vi­nę, ger­bia­mi žmo­nės. Žmui­dzi­nų pa­li­kuo­nys dar ir da­bar tvir­ti­na, jog kai­mas kū­rė­si Žmui­dzi­nų že­mė­je.

1914 me­tais Ke­tur­va­la­kiuo­se įsi­kū­rė ūki­nin­kų kuo­pa „Dir­va“, o 1925 me­tais bu­vo įsteig­ta stam­bi pie­no per­dir­bi­mo bend­ro­vė, ku­rios pro­duk­ci­ja ke­lia­vo į už­sie­nį, sa­vo par­duo­tu­ves stei­gė ūki­nin­kai J.Žmui­dzi­na, Mel­ni­kas, Ka­li­naus­kas.

Ku­ni­go J.Šve­do pa­stan­go­mis bu­vo įsteig­ta ka­ta­li­kiš­ka pa­va­sa­ri­nin­kų or­ga­ni­za­ci­ja. Apie 1931 me­tus ją glo­bo­jo kunigas J.Kriš­to­lai­tis, jo rū­pes­čiu bu­vo įsteig­ta bib­lio­te­ka.

1934 me­tais Ke­tur­va­la­kių baž­ny­čios cho­ras, va­do­vau­ja­mas var­go­ni­nin­ko Do­vy­dai­čio, da­ly­va­vo Eu­cha­ris­ti­nia­me kong­re­se Kau­ne, ku­rio me­tu di­ri­gen­tas Kon­ra­das Ka­vec­kas dė­ko­jo cho­rui ir va­do­vui už gra­žų gie­do­ji­mą.

Šią sa­vo pa­sa­ko­ji­mo da­lį no­riu baig­ti gar­baus mo­ky­to­jo kraš­to­ty­ri­nin­ko Sta­sio An­ke­vi­čiaus žo­džiais, kad „kiek­vie­nas daik­tas tu­ri sa­vo praei­tį. Tuo la­biau žmo­gus, ku­ris ga­li už­ra­šy­ti tai, ką ma­tė, iš­gy­ve­no. Jei­gu žmo­nės už­ra­šy­tų sa­vo praei­tį, tai is­to­ri­ja mums ne­lik­tų ūka­no­ta, pa­slap­tin­ga – ji bū­tų rea­li, tik­ra“.

Čes­lo­va VO­SY­LIE­NĖ