Nenurimstanti Keturvalakių krašto metraštininkė

Birutė NENĖNIENĖ

Pa­va­sa­rį Ke­tur­va­la­kių pa­grin­di­nė mo­kyk­la su­ren­gė mo­kyk­los įkū­ri­mo 220 me­tų mi­nė­ji­mą. Di­rek­to­rė Vio­le­ta Šaukš­čiu­vie­nė į to­li­mą praei­tį da­ly­vius nu­kė­lė rem­da­ma­si Čes­lo­vos Vo­sy­lie­nės pa­ra­šy­ta Ke­tur­va­la­kių kraš­to is­to­ri­ja.

Be­veik ke­tu­rias­de­šimt me­tų dir­bu­si bib­lio­te­ki­nin­ke Č.Vo­sy­lie­nė ret­kar­čiais ir da­bar „San­ta­kai“ pa­siū­lo ra­ši­nių apie sa­vo gim­to­jo Ke­tur­va­la­kių kraš­to praei­tį. Šian­dien spaus­di­na­me vie­ną jų.

Sa­vo iš­ti­ki­mą nee­ta­ti­nę ko­res­pon­den­tę šio to pa­klau­si­nė­jo­me. Pir­miau­sia, ko­dėl ra­ši­niui iliust­ruo­ti pa­si­rin­ko bū­tent to­kią nuo­trau­ką?

– To­dėl, kad jo­je yra daug ir da­bar dar gy­vų ke­tur­va­la­kie­čių ar­ba jų ar­ti­mų­jų, gi­mi­nių. Pa­vyz­džiui, prieš de­šimt­me­tį mi­ru­sio vys­ku­po Pra­no Bra­zio se­suo Ade­lė Pu­niš­kie­nė. Po­ka­rio lai­kais Ade­liu­ke va­di­na­ma mo­te­ris kai­mo vai­kus slap­čio­mis ruo­šė Pir­ma­jai Ko­mu­ni­jai. Nuot­rau­ką iš­sau­go­jo ma­no te­ta Onu­tė Šve­dai­tė-Ake­lie­nė. Šio­je fo­tog­ra­fi­jo­je yra cho­ro va­do­vas Do­vy­dai­tis. Ver­ta pri­min­ti tai, kad 1934 me­tais Kau­ne vy­ku­sia­me Eu­cha­ris­ti­nia­me kong­re­se jo di­ri­guo­ja­mas ke­tur­va­la­kie­čių cho­ras bu­vo įver­tin­tas už gie­do­ji­mą lo­ty­niš­kai, – žvelg­da­ma į nuo­trau­ką kal­bė­jo Č.Vo­sy­lie­nė.

Bib­lio­te­ki­nin­kė sa­vo kraš­to is­to­ri­ją rin­ko tuo lai­ku, kai ne­bu­vo da­bar priei­na­mų šal­ti­nių, li­te­ra­tū­ros. Da­lį in­for­ma­ci­jos mo­te­ris su­ra­do Kau­no vie­šo­jo­je, Vil­niaus M.Maž­vy­do bib­lio­te­ko­se, ėjo per žmo­nes.

Su­rink­to­je me­džia­go­je at­si­spin­di lai­ko­tar­pis nuo 1613 iki 1983 me­tų. Šią is­to­ri­ją Č.Vo­sy­lie­nė ra­šė ne­tu­rė­da­ma tiks­lo pa­teik­ti ko­kiam nors tais lai­kais or­ga­ni­zuo­ja­mam kon­kur­sui, bet to­dėl, kad iš­lik­tų už­fik­suo­ti faktai ir įvykiai. Vie­ną eg­zemp­lio­rių ji pa­si­li­ko sau.

– Ke­tur­va­la­kiai – kaip šir­dies at­gai­va, nes tai – ma­no vai­kys­tės, jau­nys­tės kraš­tas, man tai įdo­mu, – sa­kė pa­ra­šy­tą is­to­ri­ją da­bar vis pa­pil­dan­ti mo­te­ris.

Pak­laus­ta, ar at­ran­dan­ti pa­čią pra­tur­ti­nan­čių šal­ti­nių, Čes­lo­va kal­bė­jo, kad tie šal­ti­niai yra gar­baus am­žiaus žmo­nės. Su kai ku­riais švie­saus pro­to ki­tur gy­ve­nan­čiais ke­tur­va­la­kie­čiais bend­rau­jan­ti laiš­kais. La­bai daug sa­kė su­ži­no­ju­si iš bu­vu­sio il­ga­me­čio ka­pi­nių sar­go Jo­no Ab­rai­čio, jo bend­rak­la­sio ku­ni­go Jo­no Ba­ra­naus­ko. Jai la­biau­siai no­ri­si pa­pil­dy­ti jau pa­lies­tą lai­ko­tar­pį.

Sa­vo­jo kraš­to met­raš­ti­nin­kė, ly­gin­da­ma prieš ket­vir­tį am­žiaus lan­ky­tus kai­mo žmo­nes su da­bar­ti­niais, pa­sta­ruo­ju me­tu yra pa­ste­bė­ju­si dau­giau liūd­nu­mo. Pa­ti tik pa­si­džiau­gia, kad sa­vo lai­ku už­ra­šė kraš­to dai­ni­nin­kės Ma­ri­jos Kuo­sai­tie­nės dai­nuo­tas dai­nas.

Praei­tą sa­vai­tę Čes­lo­vos ir jos vy­ro Al­gio rū­pes­čiu Ke­tur­va­la­kių ka­pi­nė­se pa­sta­ty­ti nau­ji pa­mink­lai pa­ra­pi­jo­je dir­bu­siems ku­ni­gams Mo­tie­jui Do­vy­dai­čiui ir Juo­zui Gi­rai­čiui. Prieš pus­šim­tį me­tų pa­lai­do­tų ku­ni­gų se­nie­ji pa­mink­lai bu­vo ap­tru­pė­ję, nu­še­pę.

– Ku­ni­gų ka­pus tvar­ky­da­vo ma­no ma­ma, o po jos pe­rė­miau aš,– pa­sa­ko­jo Č.Vo­sy­lie­nė.

Ji pa­si­džiau­gė, jog šei­mos idė­ją at­nau­jin­ti už­mirš­tų ku­ni­gų pa­mink­lus ne tik mo­ra­liš­kai pa­rė­mė kraš­tie­tis ku­ni­gas, Vil­ka­viš­kio ka­ted­ros al­ta­ris­ta Jo­nas Ba­ra­naus­kas bei da­bar­ti­nis kle­bo­nas Vai­do­tas La­ba­šaus­kas. To­kio dar­bo svar­bą įver­ti­no Sei­mo na­rys A.But­ke­vi­čius ir pa­rė­mė iš sa­vo fon­do.

Tik pu­se lū­pų pra­si­ta­ru­si apie trūks­ta­mas lė­šas, Č.Vo­sy­lie­nė ti­ki ke­tur­va­la­kie­čių ge­ra­no­riš­ku­mu.

Pak­lau­sus, apie ką dar ruo­šia­si pa­ra­šy­ti iš sa­vo kraš­to is­to­ri­jos, met­raš­ti­nin­kės akys su­spin­dė­jo:

– La­bai daug tu­riu me­džia­gos. Ma­ne jau­di­na kai ku­rie praei­ties fak­tai. Pa­vyz­džiui, ra­dau do­ku­men­tus, liu­di­jan­čius, jog už me­tų dar­bą ko­lū­ky­je ma­no ma­ma ga­vo 96 ki­log­ra­mus kvie­čių, 18 ar 26 rub­lius. O žmo­nės iš to gy­ve­no ir šiaip ne taip ver­tė­si, nes sa­vy­je tu­rė­jo stip­ry­bės.

Iš Ke­tur­va­la­kių yra ki­lu­sių daug žy­mių žmo­nių. Pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos kon­su­las Ka­na­do­je J.Žmui­dzi­na, poe­tė N.Mi­liaus­kai­tė, mo­ky­to­ja L.Ab­rai­ty­tė ir dau­ge­lis ki­tų. Apie kai ku­riuos jau ra­šiau, da­bar no­riu pa­pa­sa­ko­ti apie ma­žiau Lie­tu­vo­je ži­no­mą Ame­ri­ko­je dir­bu­sį ir prieš de­šimt me­tų mi­ru­sį vys­ku­pą Pra­ną Bra­zį. Jo gi­mi­nės at­ša­kos – ži­no­mi žmo­nės vi­suo­me­nė­je.