Supyko marti

Po straipsnio „Padėjo valdžia ir bendruomenė“ („Santaka“, Nr. 82) redakcija sulaukė Audronės Gavrilovienės skambučio. Moteris nesutiko su publikacijoje išsakytomis savo anytos mintimis. Netrukus matlaukiškė surašė ir gana piktą kreipimąsi į savo vyro motiną, kurį prašė išspausdinti laikraštyje.

Primename, kad straipsnyje buvo rašoma apie aštuoniasdešimt penktus metus einančios Stanislovos Gavrilovienės vargus sudegus jos dviejų kambarių butui. Senutė pasakojo, kad jai padėjo bendruomenė ir Vilkaviškio rajono savivaldybė. Moteris graudenosi, kad užauginusi penketą vaikų nelabai sulaukia iš jų pagalbos.

Tame pačiame kaime gyvenanti jos marti A.Gavrilovienė piktinosi, kad devintą dešimtį beveik įpusėjusi senolė žurnalistei nepasakė visos tiesos. Matlaukiškė sakė norinti, jog visi kaimynai žinotų, kad iš tikrųjų namą jų šeima iš anytos pirko, o ne ji pati sūnui atidavė už butą.

Moteris savo laiške redakcijai rašo, kad jei užauginusi šitiek vaikų senutė nesulaukia nė vieno iš jų pagalbos, tai priežasčių reikėtų ieškoti ne juose…

Gaila, kad neatsargiai ištarti žodžiai, ne taip išreikšta mintis tapo dar viena giminaičių nesutarimų priežastimi. Nei laikraštis, nei kaimynai artimųjų nesutarimų neišspręs. Nesmagu, kai žmonės, nežiūrėdami į publikacijos esmę, įžvelgia asmeniškumus, jaučiasi įžeisti. Ne toks tikslas buvo rašant straipsnį.

Matlaukiškė savo laišką baigia žodžiais: „Reikia ir pačiam žmogui mokėti mylėti ir gerbti kitus, tada ir patį kiti mylės ir gerbs.“

Šiuos žodžius galima pritaikyti kiekvienam. Ir ne tik meilės bei pagarbos žmogui reikia. Atlaidumo ir pakantumo ne pro šalį būtų pasisemti ne tik matlaukiškiams.

„Santakos“ inf.