Stambiausias bitininkas iš bičių turtų nesitiki

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Rudenėjant bitininkai baigia savo didžiuosius darbus, skaičiuoja išsukto medaus kiekį, maitina biteles žiemai.

Būna nesusipratimų

Pasak Arvydo Počo, turinčio daugiausia bičių šeimų tarp Vilkaviškio rajono bitininkų draugijos narių, šįmet medunešis buvo neblogas. Mat gausiai žydėjo rapsai, tad bitelės turėjo nemažai darbo.

Bitininkas užsiima pramonine bitininkyste ir prižiūri apie pusketvirto šimto avilių. Šių medinių „dėžučių“ jis išvežiojęs po aštuonias Vilkaviškio rajono vietas ir pastatęs net dvylikoje vietų Šakių rajone.

– Kažkaip nesusitariu su pasieniečiais, – sakė A.Počas. – Ten, kur esu arčiau pasienio nuvežęs avilius, manęs kaskart pradėjo prašyti leidimo. Anksčiau jo nereikėdavo, visi, atrodo, pažįsta, bet va, dabar prireikė. Turbūt teks atitraukti avilius toliau, nes leidimą vaikščioti laisvai po pasienio zoną galima gauti tik nuosavose žemėse. O aš čia tik nuomoju.

Daugiausia – rankų darbo

Bitininkas pasakojo, kad norint išsilaikyti vien iš bičių, reikėtų jų ūkį didinti bent dvigubai, dar įsigyti modernesnės technikos, galingesnį medsukį. Pastarasis kainuotų apie 300 tūkstančių litų. O kur dar kitos išlaidos bičių pervežimo, avilių pakėlimo ir pakrovimo technikai įsigyti…

– Jau visai stuburus baigiame susigadinti, – sakė bitininkas. – Kai reikia sukilnoti avilius, vežant juos į pražydusius rapsų laukus, tai paskui vos pajudame. Kiekvienas avilys sveria apie 100 kilogramų. Samdau du nuolatinius darbuotojus, keletą sezoninių. Pagrindinis pagalbininkas – šešiolikmetis sūnus, tenka ir jam nelengvų darbelių.

Medus iš rapsų ir barkūno

A.Počas sakė, kad jei ne rapsai, tai šįmet bitininkams būtų liūdna. Iš lauko gėlių bitės nieko nebūtų prinešusios. Gal kiek gausiau žydėjo barkūnas, tai dar yra švelnaus gelsvo atspalvio medaus. Mat rapsų produktas – baltas kaip lajus. Turguje žmonės įtariai į jį žiūri, nors šis yra gero, švelnaus skonio ir turi tokias pačias vaistines savybes kaip geltonasis.

– Žiemai biteles šeriame cukraus sirupu, – aiškino atidaręs avilį ir rodydamas, kur pila maistą savo augintinėms, bitininkas. – Į vieną dėžutę telpa visas kibiras tokio sirupo. Per žiemą reikia dviejų tokių talpyklų, kad bitės išsimaitintų. Šitame krašte kai kurių bičių šerti nereikėjo. Kadangi aplink dar gausiai žydi barkūnas, jos vėl prisinešė medaus kiek tilpo.

Pasak A.Počo, jo bitynas nėra didelis, gal tik mūsų rajono mastu toks atrodo. Jo duomenimis, Lietuvoje yra ir per tūkstantį bičių šeimų laikančių žmonių.

– Vis tiek daugumą darbų reikia rankomis atlikti, – pasakojo bitininkas. – Visko mašinomis nepadarysi. Tik atrodo, kad ramus, malonus darbas bityne. Žinoma, būtų kiek lengviau įsigijus reikiamos technikos, tačiau tai – ateities planuose.

Pradėjo tarybiniais laikais

A.Počas pasakojo, kad bitininkauti jis išmoko iš savo dėdės. Kiek šis parodė, tiek pradžioje ir sugebėjo, mat pabaigęs technikumą būsimasis bitininkas apie bitininkystę teturėjęs minimalų supratimą. Ir Daržininkuose buvęs ūkis labai prie darbo jaunojo bitininko nespaudė. Be to, medaus anksčiau bitės tiek neprinešdavo, mat rapsų niekas nesėjo.

Bitininkauti savarankiškai pradėta gal prieš penkiolika metų. Tuose pačiuose Daržininkuose įrengta ir medaus sukykla. Tas pats dėdžiukas padarė aparatą bičių duonelei kulti, tai dar ir šito produkto, pasak pašnekovo, šiek tiek pagaminama.

– Pradėjau nuo pusantro šimto bičių šeimų, – pasakojo A.Počas. – Turėjau 30 hektarų žemės, dar verčiausi ir augalininkyste. Tačiau pamačiau, kad visko nespėju, ir reikia kažko atsisakyti. Pasilikau bites. Išplėčiau ūkį. Ir čia dar ne pabaiga. Reikėtų pasinaudoti teikiama parama bičių pervežimo technikai įsigyti, juk ir taip mažai bitininkus remia.

Realizacijos kainos
Lietuvoje per mažos

Dėl medaus kiekio žmogus sakė nesiskundžiantis. Praeitais metais iš kiekvienos šeimos buvo gauta po 50 kilogramų medaus, šįmet – jau 57 kilogramai. Bitininkas sakė, kad sunkiausia produkciją realizuoti. Buvo laikas, kai be naudos stovėjo dvejų metų produkcija.

– Dabar medų dideliais kiekiais superka Stakliškėse, – pasakojo pašnekovas. – Ten duoda po puspenkto lito už kilogramą. Vadinasi, puslitris medaus kainuoja tris litus, kai turguje už jį prašo vienuolikos…

Gali išstumti stipresni

Visai kitas supratimas apie bitininkavimą atsirado, kai iš Prancūzijos bityno grįžo ten dirbęs draugas. Jis papasakojo, kaip toje šalyje viskas daroma, parodė filmuotą medžiagą. Bitininkas mano, kad reikėtų pradėti naudoti kitokius, modernesnius, avilius.

Dabar bitynui reikalingus avilius per žiemą padaro patys darbininkai. Šaltuoju metų laiku jie taiso rėmelius, atlieka kitus darbus.

Norint gauti daugiau pelno, reikalingos nemažos investicijos, o parama bitininkams – praktiškai neegzistuojantis dalykas. Medaus gamintojai tegali pasinaudoti daline kompensacija už vaistus bičių šeimoms ir parama aviliams pervežti skirtai technikai įsigyti.

– Aš manau, kad jei ir toliau taip bus, į mūsų kraštus ateis danų bitininkai, – dėstė savo nuomonę A.Počas. – Jie ir paramą didesnę gauna, ir technikos gali įsigyti – „praris“ mus vargšus. Teks uždaryti savo bitynus ir eiti dirbti pas svetimšalius, juk jiems specialistų irgi reikės. Štai ir lietuviškos bitininkystės perspektyva…