Jaunimą skirtingi keliai veda iš gimtinės ir atgal

Birutė NENĖNIENĖ

Susipažino ir susituokė

Vasarą daugiau keliaujame ir džiaugiamės, kai tų išvykų – planuotų ar atsitiktinių – darbotvarkę papildome maloniais susitikimais, pasimatymais su pasiilgtais žmonėmis.

Vilkaviškietis Dainoras Makūnas į savo gimtinę „nukrito“ kaip rugpjūčio žvaigždė – pamažėle plevendama iš tolimo dangaus skliauto žemės link, bet į ją tik žvilgtelėdama ir vėl išnykdama už horizonto.

– Lietuvoje aš niekada nedirbau. Iš namų pirmą kartą savarankiškai išvažiavau ką tik gavęs pasą, kai man buvo šešiolika metų, – pradėjo pokalbį rugpjūčio pabaigoje į gimtus namus porai savaičių užsukęs trisdešimt trejų metų vaikinas su ambicingu planu – atšvęsti savo vestuves.

Dainoras su Laura praeitą rudenį sugrįžo iš užsienio, kad Civilinės metrikacijos skyriuje paliktų pareiškimus tuoktis. Jiedviem rūpėjo gauti ir Bažnyčios palaiminimą, todėl šiemet sugrįžę prieš vestuves išklausė Šeimos centro savanorių vedamus pasirengimo šeimai kursus. Paaiškėjus, kad Dainoras vaikystėje nebuvo paruoštas Pirmajai Komunijai, vaikinukas susirado padėjusį tam pasirengti dvasininką.

Jaunieji susituokė Vilkaviškio katedroje, nes abu to norėjo. Iš jos išėjusiems jaunavedžiams vestuvininkai ceremoniją paįvairino rožių žiedlapių lietumi, į dangų paleistais balandžiais ir kitomis atrakcijomis.

Londone įsikūrusio vilkaviškiečio Dainoro ir Vokietijoje gyvenančios už jį septyneriais metais jaunesnės šiaulietės Lauros pažintis užsimezgė per interneto svetainę www.draugai.lt. Įdomu tai, kad juodu tuo pačiu metu į svetainę parašė ieškantys draugų, nors iki tol abu buvo nusistatę prieš kompiuterines pramogas, į pažintis per internetą žiūrėjo kaip į didžiausią nesąmonę. Jaunuoliams anksčiau atrodydavo, jog taip bendrauja apsimetėliai, apsišaukėliai, daug prisimeluojama.

Juodu vienas antro tekstais patikėjo iš karto, nes nė vienas nekėlė klausimų, ką dirbi ir kiek uždirbi. „Jeigu žmogus rimtai ieško kito žmogaus, o ne nuotykių, tai ir draugystė užsimezga. Norėdamas bendrauti rimtai ir rašai apie tai, ką mąstai, ką jauti“, – aiškino Dainoras. Po mėnesio juodu pirmąkart susitiko Londone, paskui Dainoras nuvažiavo į Vokietiją susipažinti su Lauros mama.

Laura Vokietijoje turi slaugytojos darbą, per savaitę abu jaunuoliai būna užimti. Nepaisydami nemažo juos skiriančio atstumo, savaitgalių susitikimams jie per internetą ieškodavo kuo pigesnių bilietų.

Į vestuves, kurias Dainoras su Laura iškėlė Vilkaviškyje, susirinko nedidelė, bet vos ne „tarptautinė“ komanda: iš Vokietijos – Lauros mama, iš Izraelio – Dainoro mama, giminės – iš Latvijos.

– Bažnyčioje norėjome tuoktis ne todėl, kad ten gražiau, bet todėl, kad pajaustume didesnę atsakomybę ir pareigą gyventi kartu. Sulaukėme tokio amžiaus, kad negąsdina iki gyvenimo pabaigos duotas įsipareigojimas. Mums asmeniškai nepriimtinas gyvenimas susidėjus, – tikino jaunieji, jau šiomis dienomis paliksiantys Vilkaviškį. Jie planuoja iki Naujųjų metų pagyventi vienas Anglijoje, kitas Vokietijoje.

Ieškojimų metai praeityje

– Kai kurie mokyklos draugai Lietuvoje įsitaisė neblogose vietose, sukūrė šeimas, apsirūpino materialiai. Bet juk kiekvienas nugyvename savo gyvenimą, kurio už mus niekas kitas nenugyvens, – sakė Dainoras, paprašytas papasakoti, kaip gyveno iki šiol.

Jis, šešiolikametis, pirmąkart su smulkiomis prekėmis išvyko į Rumuniją, paskui susirado kelius į Baltarusiją. Ten vaikinas gyvenvietėse surinkinėjo metalą ir parduodavo jį Lietuvoje. Vėliau Dainoras rado darbo Vokietijoje, po to penkeriems metams apsistojo Danijoje. Čia jis dirbo automobilių taisykloje, trumpam buvo sugrįžęs į Lietuvą, o prieš šešerius metus įsikūrė Londone, kur jau turi savo įmonę – automobilių plovyklą.

– Viskas normalu, – santūriai ir be menkiausios pagyrų gaidelės kalbėjo šilto ir šalto matęs vaikinas.

Kitų žmonių požiūriu, jo nuomonė ar reiškinių vertinimai gali atrodyti šiek tiek kategoriški, tačiau Dainoras tiki tuo, ką kalba ar daro. Jį stebina ir nemaloniai nuteikia nemažos dalies jaunų lietuvių, atvykusių į Angliją uždarbiauti, noras pasipuikuoti tegul ir nelengvai uždirbtais svarais. Nepadorus, nemandagus elgesys, girtavimas, išlaidavimas, pasak Dainoro, – dalies lietuvių „kokybės ženklas“. Dar kvailiau atrodo, kai „tokius erelius“, kelis mėnesius praleidusius užsienyje, giminaičiai Karmėlavos aerouoste sutinka su gėlėmis, fotografuoja, filmuoja. „Tai panašu į tai, kaip sovietiniais laikais Lietuvoje pasitikdavo gimines iš Amerikos, vildamiesi gauti dolerių“, – ironizavo vaikinas.

Paklaustas, ar nejaučia nostalgijos savo kraštui, Dainoras atsakė:

– Žinoma, kad miela sava tauta, sava kalba. Tačiau visa nostalgija baigiasi, kai sugrįžęs pasijunti svetimas. Nesuprantu, kodėl kai kuriems žmonėms atrodo, jog aš sugrįžęs „mandravoju“. Ar dėl to, kad turiu geresnę mašiną? Ji man juk reikalinga kaip susisiekimo priemonė. Neaišku, kada vėl sugrįšiu į Vilkaviškį, nes čia nieko savo nepalieku.