Vilkaviškio rajono savivaldybė padovanojo mums, gražiai savo sodybas tvarkantiems šeimininkams, ekskursiją į Aukštaitijos nacionalinį parką. Grožį ir tvarką mylinčių žmonių rajone, pasirodo, yra labai daug – mūsų vyko visas didžiulis autobusas.
Gera buvo aplankyti kitą Lietuvos kraštą, pamatyti, kaip ten žmonės gyvena, pasigrožėti gamta, ežerų mėlyne, kalvų, piliakalnių didybe. Aplankėme ir garsųjį Ladakalnį, bitininkystės muziejų bei daug kitų įdomių vietų. Suprantama, gamta yra pati didžiausia grožio kūrėja, bet kai prisiliečia dar ir darbštaus žmogaus ranka – sukuriami tikri stebuklai.
Grožintis puikia Aukštaitijos gamta, nejučia imi lyginti, vertinti tai, ką turi šalia.
Mes, vilkaviškiečiai, galime tik gėrėtis visai neblogai tvarkomomis savo rajono gyvenvietėmis, gražiai sutvarkytais ūkininkų laukais, švariu ir jaukiu Vilkaviškio miestu, kurio gatves puošia šviečiančios lelijos. Tik po tokių kelionių įvertini ir savojo krašto grožį.
Kelionė buvo iš tiesų įspūdinga, tačiau trūko laiko ir progos tarpusavyje pabendrauti. Labai norėtųsi susieiti kartu į kokią vakaronę, susipažinti, pasidalyti mintimis su darbščiais, entuziazmo kupinais žmonėmis, mėgstančiais aplinkos grožį. Didelių pinigų tokiam susitikimui, manau, nereikia. Nereikia ir garsių muzikantų bei brangių vaišių – patys susineštume kas ką turime. Reikia tik organizatoriaus. Gal seniūnai pritartų šiai idėjai ir padėtų susiburti savo sodybas puoselėjantiems seniūnijų žmonėms?..
Aš mielai pasidalyčiau savo ilgamete patirtimi apie sodybų puošimą, gėlių auginimą, dekoratyvinių krūmelių priežiūrą. Manau, turėtų ką papasakoti ir kiti.
Mintis apie galimą susitikimą išsakiau ir mūsų kelionės palydovams – Žemės ūkio skyriaus darbuotojams Linai Grygelaitienei, Vitui Gavėnui, kurie išvykos metu mumis visais labai nuoširdžiai rūpinosi. Už šią vertingą ir be galo įdomią kelionę norisi padėkoti ne tik jiems, bet ir rajono Savivaldybei.
Tačiau tarp gėrio ir grožio dar yra ir nemažai blogybių. Širdį skauda matant kai kur užpelkėjusius, karklais ir švendrynais suvešėjusius laukus, kuriuos toks likimas ištiko dėl to, kad paseno ir sunyko melioracijos įrenginiai. Niekas jų neprižiūri, neremontuoja, niekas nesutvarko ir melioracijos griovių. Šią lietingą vasarą vanduo užsikimšdavo, nespėdavo nutekėti grioviais, nes jie priaugę piktžolių ir krūmų. Vanduo sėmė ne tik dirbamus laukus, bet ir sodybas.
Nežinau, kas tuo turi rūpintis, tačiau ir patys žmonės turbūt turėtų daugiau dėmesio skirti aplinkai, neleisti vešėti piktžolėms.
Visur kaimuose kuriasi bendruomenės, kurios skatina žmones tvarkytis, puoselėti gražią aplinką, veikti. Skaudu, tačiau mūsų Teiberių kaimo bendruomenės veikla negaliu pasidžiaugti. Čia gyvena daug puikių žmonių, tačiau nėra kam juos suburti, nes bendruomenės pirmininkė savo pažiūromis į gėrį ir grožį nepritampa prie kaimo žmonių. Daugeliui nepriimtinas jos šeimos „ekologiškas“ ūkininkavimo būdas ir supratimas, kad piktžolės gražiau nei švari veja ir gėlės.
Su nostalgija tenka prisiminti Anapilin išėjusį buvusį bendrovės pirmininką K.Vitkauską, kuris mylėjo tvarką, grožį ir darbščius žmones bei nuolat rūpinosi Teiberių kaimo gerove ir kultūriniu gyvenimu.
Danutė KASULAITIENĖ
Teiberių kaimo gyventoja
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.