Birutė NENĖNIENĖ
Lieponos užkardos pasieniečiai, patruliuodami pagal valstybės sieną su Rusijos Kaliningrado sritimi, prieš keletą metų tuščiame lauke, kuris taikliai vadinamas „kamčiatka”, aptiko medžiais ir brūzgynais apaugusias kapinaites. Užkardos vado Vinco Plečkaičio paskatinti vyrai ėmėsi jas savanoriškai „vaduoti“ iš brūzgynų. Tai užtruko daugiau nei trejus metus. Praėjusį penktadienį keliolika pasieniečių ir Gudkaimio kaimo bendruomenės atstovų bei Kybartų seniūnas Kęstutis Rakauskas tapo liudininkais, kai Kybartų parapijos klebonas kun. Vytautas Sakavičius pašventino atstatytą kapinių kryžių.
Kybartų seniūnijos pakraštyje, tarp Lauckaimio ir Stulgelių, ant plyname lauke iškilusios kalvelės, amžino poilsio atgulę kažkieno seneliai, tėvai, artimieji. Seniai jie apraudoti: vieni – aštuoniolikto šimtmečio pabaigoje, kiti – devynioliktojo pradžioje, tad sunku nuspėti, kada išmirė ar išsikėlė kitur gyventi juos laidojusieji, kapus prižiūrėję žmonės. Mat nebėra ir kaimo, tik išlikęs labai gražus jo pavadinimas – Slibinai.
Garbaus amžiaus gudkaimietė Marija Rickevičienė tik iš uošvės pasakojimų mena Slibinų kaime gyvenus stambių ūkių šeimininkus Švirnickus, Švereckus, Iešmantavičius, sako, jų giminių dar esą gyvenančių kitose Lietuvos vietovėse. Tačiau kai prieš trejus metus „Santakoje“ rašėme apie pradėtas tvarkyti kapinaites ir kvietėme atsiliepti su šia vieta susietus žmones, žinių nesulaukėme. Kryžiaus šventinimo iškilmėms besiruošdamas Gudkaimio kaimo bendruomenės pirmininkas Ramūnas Žemaitis atrado šio pasienio krašto žmonių gyvenimui būdingą faktą: iš Slibinų kaimo kilęs caro priespaudos metais draudžiamą lietuvišką literatūrą iš Prūsijos gabendavęs knygnešys Juozas Bagdonas.
Gudkaimietis dėkojo visam užkardos kolektyvui už sutvarkytas kapines ir jų aplinką. Anot jo, kapinių kryžius primins kaimą, kuriame jau nėra gyventojų, bei tik šiame krašte žinotą tragišką faktą, jog 1958 metais sovietų karių numestos bombos pasienio su Rusija laukuose pražudė kelis vietos gyventojus.
Pasieniečiai kapus tvarkė talkų būdu, savo laisvalaikiu. Nurėžę įsigalėjusius medžius, prikrovė visą automobilio kėbulą malkų, smulkesnius medelius, šakas ir krūmokšnius sudegino. Vieną kapinaičių pakraštį bandė atnaujinti sodiniais, tačiau prigijo tik vienintelis berželis.
Kiekviena talkos diena darėsi įdomesnė po to, kai išvaduoti iš brūzgynų atsivėrė kapų paminklai ir antkapiai, net užrašai ant jų. Beje, kai kurie kapai dėl neaiškių priežasčių buvę iškasinėti. O kai kapinių tvarkymo entuziastai tarp medžių rado pakibusį, jau nupuvusiu pagrindu medinį kryžių, nutarė kapinaites pažymėti nauju. Užkardos vadas parūpino ąžuolo ir suderėjo su kryždirbiu Povilu Juciumi, jog kryžių padarytų masyvesnį nei buvo senasis, nes norisi, kad šis stovėtų ilgiau. Iš meistro rankų kryžius išėjo įspūdingai ornamentuotas, stambus, bet grakštus ir aukštas. Senąjį kryžių pasieniečiai perduos Krašto muziejui.
Kybartų seniūnas Kęstutis Rakauskas labai patenkintas pasieniečių iniciatyva ir darbu, Gudkaimio kaimo bendruomenės parama. Tik apgailestavo, kad sutvarkytos kapinaitės toli nuo kelių, neprivažiuojamos paprastu transportu, tad negalės bet kam jų parodyti. Pasieniečių vadas Vincas Plečkaitis tik šyptelėjo pro ūsą: tvarkė ne tam, kad prieš žmones pasipuikuotų, bet todėl, kad paprasčiausias žmoniškumas neleido palikti amžinojo poilsio vietos apleistos. Nesvarbu, kas ten palaidoti – vokiečiai, lietuviai ar kitų tautų žmonės.
Pasieniečiai patikino, jog kaip ir ankstesniais metais, taip ir šįmet Vėlinių dieną jie nepamirš čia uždegti atminimo žvakelių ir bendromis jėgomis neleis kapinėms vėlei užželti.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.