„Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip atrodė šios vietovės, kas ir kur gyveno prieš tūkstančius metų ir po to… Kas mes?“ – savo knygos „Mano Kybartai“ puslapiuose prieš dešimtmetį rašė Albinas Sakalauskas, jau iškeliavęs į Amžinybę šviesuolis kybartietis.
Savo šaknis prisiminti, į kankinančius vidinės tuštumos klausimus atsakyti, pareikšti savo nuomonę dėl Kybartų dvasinio, kultūrinio atgimimo saulėtą besibaigiančio rugsėjo savaitgalį sugužėjo daugiau kaip pusšimtis po Lietuvą išsibarsčiusių kybartiečių. Parapijos salėje juos svetingai sutiko klebonas Vytautas Sakavičius – jis ir buvo tas atkaklusis Pasaulio kybartiečių draugijos steigimo iniciatorius.
Susitikimas prasidėjo buvusios kybartietės, radijo diktorės Violetos Mickevičiūtės skaitoma ištrauka iš Kybartų gimnazijos mokytojo, vėliau tapusio rašytoju, Vytauto Katiliaus romano „Akvariumas patrankos koserėje“, kuriame subtiliai nupieštas dramatiškas prieškario Kybartų likimas.
Toliau sueigoje buvo svarstomi dalykiniai klausimai: įstatų priėmimas, draugijos valdybos bei pirmininko rinkimai. Steigiamajam susirinkimui pirmininkavęs politologas, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėjas, politikos mokslų daktaras Mindaugas Jurkynas gana populiariai ir dalykiškai pristatė Pasaulio kybartiečių draugijos tikslus.
Svarbiausi draugijos tikslai yra vienyti visuose pasaulio kraštuose, Lietuvoje ir gimtajame mieste gyvenančius kybartiečius bendrai veiklai, keistis stiprių bendruomenių gyvavimo patirtimi, plėtoti glaudesnius ryšius dvasinėje, kultūros, aplinkosaugos, verslo, socialinės paramos srityse, skatinti Kybartų kultūros plėtrą, identifikuoti, saugoti ir populiarinti istorijos, kultūros paveldą, puoselėti Kybartams nusipelniusių žmonių atminimą – visa tai, kas atskleidžia Kybartų unikalumą ir ugdo čia gyvenančios bendruomenės pilietiškumą.
Diskusijoms pradžią davė Švedijoje ir Vokietijoje ilgai dirbęs fizikos mokslų daktaras Ramūnas Valiokas. Jis iškėlė dilemas: „Kuo galime būti įdomūs pasauliui?“, „Ko galime siekti dvasinės bendrystės vardan susibūrę į draugiją, kviečiančią miestą dvasiškai atsinaujinti?“
Po neilgų debatų į Pasaulio kybartiečių draugijos valdybą buvo pasiūlyti septyni asmenys: Antanas Ziegoraitis, Mindaugas Jurkynas, Ramūnas Valiokas, Saulius Spangevičius, Jolanta Janulaitytė, Nerijus Ramanauskas, Vytautas Sakavičius. Draugijos pirmininko pareigos patikėtos Marijampolės miškų urėdijos Pajevonio girininkui, kybartiečiui Rymantui Vaičaičiui.
Parapijos salės fojė visi atvykusieji galėjo pasižiūrėti seniai Kaune gyvenančio, bet su pasaulio išeiviais kybartiečiais daugybę metų ryšius palaikančio Vytauto Mickevičiaus fotografijų parodą „Kybartai senuose atvirukuose“. Vytautą galime drąsiai vadinti Kybartų metraštininku. Jo atvežta paroda iš parapijos salės netrukus bus perkelta į bažnyčią. O štai kitas garbus kybartietis Albinas Vaitkevičius, į šventę atvykęs iš Vilniaus, jau yra sukaupęs daug medžiagos naujai išsamiai knygai apie Kybartus – ją netrukus ir ketina išleisti.
Pabendravę prie gana turtingos fotografijų ekspozicijos, steigėjai patraukė į ekskursiją po du svarbius Kybartų praeities objektus: į Šv. Aleksandro Nevskio cerkvę, kuri nuo geležinkelio tiesimo laikų iki 1928 m., kol atsirado katalikų bažnyčia, buvo vienintelis miesto dvasinis centras, ir į netoli geležinkelio pervažos stovintį vadinamąjį „Berlyną“ (J.Basanavičiaus g. 24). Šiame name tarpukariu buvo įsikūrę lenkės Dudzinskos azartinių lošimų namai, o vėliau žydai čia įsteigė savo banką. Pastatas dar ir dabar išlaikęs šviesą praleidžiantį stiklinį stogo gaubtą, kurį aprodė namo senbuvis Albertas Matulaitis, ekskursantams pasiūlęs kopėčias net iki namo stogo.
Tatjana Malinauskienė, viena iš garbių Kybartų rusų bendruomenės narių stačiatikių, pateikė ypač vertingų žinių apie senąją cerkvę, parodė tarpukario stačiatikių bendruomenės sueigų, vykdavusių Podvarke, nuotraukų. Įdomu, kad šioje cerkvėje kažkada netgi buvo laikytos mišios už parvežtą iš Paryžiaus mirusį žymųjį rusų rašytoją Ivaną Turgenevą. Taigi daugelis įsitikino, kad dar vis galima atrasti nepažintų gimtojo miesto vietų…
Rudenėjantys Kybartai steigėjus palepino nuostabią ramybę skleidžiančiu vakaru – jo fone po šv. Mišių Eucharistinėje bažnyčioje kaip grįžtančių paukščių balsai suskambo lituanisto, dabar Lietuvos muzikos akademijos teatrologijos studento Mindaugo Bučinsko ir Violetos Mickevičiūtės skaitomos eilės. Vytauto Mačernio ir Bernardo Brazdžionio poeziją skambiomis gaidomis šventoriaus aikštelėje papildė buvusio kybartiečio, dabar Marijampolės kolegijos dėstytojo, kompozitoriaus Ričardo Makūno vargonais atliekama muzika. Literatūrinę-muzikinę kompoziciją, parengtą padedant Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokytojai Nijolei Černauskienei, užbaigė Kybartų parapijos jaunimo centro vaikų choras, vadovaujamas seselės Bernadetos Mališkaitės.
Įspūdingai naktį apšviestos bažnyčios šventoriuje susirinkusių kybartiečių širdys nematomais paukščiais kilo aukštyn, įsiliedamos į bendrą pažinimo ir suartėjimo trajektoriją kartu su vilniečio Regimanto Januškevičiaus (UAB „Lazerinės idėjos“) dovanotu siurprizu – lazerių šou.
Tad štai į kokius Pasaulio kybartiečių dvasios namus pasijutome sugužėję – genami prisiminimų ir ketinimų naujai pažvelgti į savųjų Kybartų istoriją, kupini gerų norų toliau bendrauti, vienijami kybartiečių bendruomenės, išsibarsčiusios po platųjį pasaulį, bei kultūrinio, dvasinio ir moralinio atgimimo idėjos.
Dalija Agota KARKIENĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.