Gyvenimo grožis susideda iš daugybės dalykų

Birutė NENĖNIENĖ

Pas­ta­ruo­ju me­tu trum­pi po­kal­biai vis daž­niau pra­si­de­da ne nuo tra­di­ci­nės te­mos apie orą, bet apie lai­ko trū­ku­mą. Ne ki­taip at­sa­ko ir už­kal­bin­ta Švie­ti­mo sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Al­ma Fi­na­gė­je­vie­nė.

Ly­giai prieš pen­ke­rius me­tus ji nu­ste­bi­no dau­ge­lį drau­gų ir ko­le­gų, pa­lik­da­ma lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jos dar­bą Vil­ka­viš­kio Sa­lo­mė­jos Nė­ries vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Pa­žįs­ta­mi pro­gno­za­vo nuo­bo­džią val­di­nin­kės atei­tį ka­bi­ne­te tarp do­ku­men­tų, nu­ta­ri­mų, inst­ruk­ci­jų.

Ga­li­ma ir ne­nuo­bo­džiai

„Net ne­pa­jau­čiau, jog jau pra­bė­go pen­ke­ri me­tai. Ir vi­sai ne­si­gai­liu, kad esu čia. Jei no­rė­si bū­ti nuo­bo­džia val­di­nin­ke, to­kia ir bū­si. Ma­nau, jog nie­kas ne­kal­tin­tų, jei da­ry­čiau tik tai, kas reg­la­men­tuo­ta Švie­ti­mo sky­riaus funk­ci­jo­se. Juk daug lai­ko ati­ma su­si­pa­ži­ni­mas su nau­jau­siais įsta­ty­mais, jų pa­pil­dy­mais, inst­ruk­ci­jo­mis. Nie­ko ne­ga­li­ma pra­leis­ti pro pirš­tus. Kad su­ge­bė­tum kont­ro­liuo­ti, kon­sul­tuo­ti mo­kyk­las, pri­va­lai dar­bą iš­ma­ny­ti“, – sa­kė Al­ma.

Ta­čiau jai no­ri­si da­ry­ti ir tai, kas pa­čiai įdo­mu ir kas ga­lė­tų su­do­min­ti ki­tus, pra­plės­tų aki­ra­tį. Vil­ka­viš­ky­je nė­ra Švie­ti­mo cent­ro, to­dėl ant sky­riaus vyr. spe­cia­lis­tės gal­vos gu­la vi­sų mo­kyk­li­nių ren­gi­nių, šven­čių, dau­ge­lio kon­kur­sų or­ga­ni­za­vi­mo rū­pes­čiai. Ne vis­kas pa­si­se­ka, nes ri­bo­ja lė­šos, dar­bo krū­viai.

Ji ini­ci­juo­ja įvai­rią veik­lą, me­to­di­nius už­siė­mi­mus tu­rė­da­ma sie­kį, kad mo­ky­to­jai „neuž­si­sė­dė­tų“, kad pla­čiau ir gi­liau ma­ty­tų.

Po įvai­rių moks­lei­viams skir­tų kon­kur­sų A.Fi­na­gė­je­vie­nė ne­pa­lie­ka be dė­me­sio nei da­ly­vių, nei juos ruo­šu­sių mo­ky­to­jų – pa­ska­ti­na nors ma­žu su­ve­ny­ru.

No­ri­si, kad da­ly­vau­tų ir ži­no­tų

Gy­ve­ni­mo tem­pas Švie­ti­mo sky­riaus vyr. spe­cia­lis­tei sei­kė­ja pa­ži­ni­mo do­va­nas ir šven­tes kas­die­ny­bė­je.

„Per tuos pen­ke­rius me­tus kai kas kar­to­jo­si, ki­lo nau­jų idė­jų, kai ku­rios šven­tės ta­po tra­di­ci­nė­mis, pa­vyz­džiui, moks­lo me­tų pa­bai­gos ren­gi­nys „Svei­ka, va­sa­rė­le“. Šie­met sma­giai praė­jo ra­šy­to­jo A.Vai­čiu­lai­čio gi­mi­mo me­ti­nių pa­mi­nė­ji­mo šven­tė, su Sū­du­vos re­gio­ni­niu kul­tū­ros cent­ru su­si­ta­rė­me tęs­ti ir šią tra­di­ci­ją. Be mo­kyk­lų, be ki­tų ins­ti­tu­ci­jų mes, Švie­ti­mo sky­riaus spe­cia­lis­tai, bū­tu­me nie­kas“, – sa­kė Al­ma Fi­na­gė­je­vie­nė.

Kaip ir prieš pen­ke­rius me­tus, taip ir da­bar spe­cia­lis­tei rū­pi pa­teik­ti in­for­ma­ci­ją apie ren­gi­nius „San­ta­kos“ laik­raš­ty­je, kad mo­kyk­los ir vi­suo­me­nė bū­tų in­for­muo­ta. Pas­ta­ruo­ju me­tu mo­kyk­los skel­bia­si in­ter­ne­ti­niuo­se pus­la­piuo­se, ta­čiau juk ne vi­si nau­do­ja­si kom­piu­te­riais. Vai­kui apie jo pa­sie­ki­mus svar­bi net ma­ža ži­nu­tė, sėk­me pa­si­džiau­gia ir se­ne­liai, ir vi­sa gi­mi­nė.

Dar vie­nas laip­te­lis

Išp­lau­ki­mas į „di­des­nius vandenis“ ska­ti­na do­mė­tis, kas vyks­ta ap­skri­ty­je, ša­ly­je, gal to­dėl vyr. spe­cia­lis­tė ir įsi­su­ko į mo­kyk­lų ak­re­di­ta­vi­mo ko­mi­si­jos dar­bą, išo­rės au­di­tą. „Par­duo­siu sa­vo paslaugas“, – rim­tai sa­kė Al­ma. Ji neseniai tapo Švietimo ir mokslo ministerijos Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros vadovaujančia auditore.

Pe­da­go­gės ži­nių la­ga­mi­nė­ly­je per pa­sku­ti­nius tre­jus me­tus su­si­kau­pė šim­tai iš­klau­sy­tų pa­skai­tų. Ji džiaugėsi, kad ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bė su­tei­kia ga­li­my­bę da­ly­vau­ti mo­ky­muo­se ir kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo kur­suo­se.

Praė­ju­siais me­tais Al­ma kur­suo­se gi­li­no ang­lų kal­bos ži­nias, nes jai, kaip spe­cia­lis­tei, at­si­ve­ria ke­liai da­ly­vau­ti ki­tų ša­lių pa­ži­ni­mo pro­jek­tuo­se. De­ja, bū­da­ma la­bai už­siė­mu­si jau ne vi­sur spė­ja. Pa­ti pri­si­pa­žįs­ta, jog vel­ka­si daug ne­pa­da­ry­tų dar­bų, ku­rie kaip gar­bės sko­los pa­dė­ti į ša­lį, nes vi­sa­da yra da­ly­kų, ku­riuos pri­va­lo­ma pa­da­ry­ti pir­miau­sia.

Pir­mo­ji pa­gal­ba –
iš ko­le­gų

Šie­met su­ka­ko 20 me­tų, kai Al­ma bai­gė Vil­ka­viš­kio Sa­lo­mė­jos Nė­ries vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Sun­ku tuo pa­ti­kė­ti, nes šir­dies sie­kiai te­bė­ra jau­nat­viš­ki kaip stu­di­jų lai­kais Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te (lie­tu­vių kal­ba ir et­no­lo­gi­ja) ar pra­dė­jus pe­da­go­gės biog­ra­fi­ją Kau­no Ne­mu­no vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je.

Grį­žu­si į sa­vo mo­kyk­lą Vil­ka­viš­ky­je, mo­ky­to­ja jau­tė­si šiek tiek ne­jau­kiai ir kaip mo­ki­nė sten­gė­si vis­ką da­ry­ti ge­rai. Mo­kyk­lo­je bu­vo la­bai mie­la dirb­ti su ko­le­go­mis mo­ky­to­jais, ypač su buvusia klasės auklėtoja Alvyra Kukiene, gau­ti iš jų me­to­di­nę pa­gal­bą ir žmo­giš­ką pa­ra­mą.

„La­bai džiau­giuo­si, kad vi­sa­da pa­gal­bos pir­miau­sia ga­liu pra­šy­ti sa­vo mokykloje“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.

Kaip be­si­su­kan­čia­me ra­te

Pra­dė­ju­si dirb­ti Švie­ti­mo sky­riu­je, Al­ma ne­pra­ra­do sva­jo­nės da­ly­vau­ti sa­vi­veik­lo­je. Ji ta­po prieš dve­jus me­tus su­si­kū­ru­sio folk­lo­ri­nio an­samb­lio „Lankupa“ na­re, džiau­gia­si stip­rė­jan­čiu ko­lek­ty­vu, au­ten­tiš­kais rū­bais ir re­per­tua­ru.

„Kai per kas­die­ni­nį dar­bą pri­mirš­tu re­pe­ti­ci­jas, Emi­li­ja primena“, – juo­ka­vo Al­ma. Šia­me an­samb­ly­je ji da­ly­vau­ja kar­tu su duk­ra, kar­tais į šo­kė­jų ra­tą įtrau­kia ir vy­rą. Jiems tai nė­ra sun­ku, nes kar­tu šo­ko mo­kyk­los šo­kių ra­te­ly­je. Al­ma, būdama moksleive, dalyvaudavo „Dai­nų dainelės“ kon­kur­suo­se, studijuodama išmoko groti kanklėmis. Da­bar ma­mos pė­do­mis ei­na vai­kai, ypač sa­va­ran­kiš­ka ir daug kur no­rin­ti da­ly­vau­ti bei sa­ve iš­ban­dy­ti yra de­vyn­me­tė Emi­li­ja.

Pa­sak Al­mos, jos pa­čios po­mė­gis dai­nai atei­na iš pri­gim­ties, dai­nin­gi tė­čio tė­vai dai­na­vo ir trem­ty­je. Ir da­bar, nors re­tai tai bū­na, gi­mi­nės su­siė­ję bū­ti­nai tu­ri pa­dai­nuo­ti.

Mi­nint ra­šy­to­jo A.Vai­čiu­lai­čio ju­bi­lie­ji­nį gim­ta­die­nį Al­ma Fi­na­gė­je­vie­nė pir­mą­kart vie­šai pa­skai­tė sa­vo poe­zi­ją. „Parašau kar­tais, pa­ra­šau…“ – šyp­so­si ji ir juo­kau­ja su ko­le­ge, jog yra to­kių da­ly­kų, ku­riuos kaž­kas tur­būt skai­tys po mir­ties…

Kaip pla­nuo­tis sa­vo gy­ve­ni­mą, kad pa­ma­ty­tum ei­li­nės die­nos gro­žį? Al­ma re­cep­to iš­ra­šy­ti ne­si­ryž­ta. Anot jos, kar­tais taip įsi­su­ki į dar­bų rit­mą, kad pa­ma­tai, jog va­sa­ra ir ru­duo jau pra­bė­go… O kar­tais stab­te­li, svei­ki­nie­si su nau­ja die­na ir sa­kai: kaip nuo­sta­bu, kad esi, kad ta­ve su­pa my­li­mi ir my­lin­tys žmo­nės, kad esi rei­ka­lin­ga ir ga­li kaž­ką da­ry­ti, pra­džiu­gin­da­ma ki­tus.

Lai­mė su­si­de­da iš kas­die­ni­nių smulk­me­nų, ku­rių at­ski­rai paė­mus ne­pa­va­din­tum lai­me.